JAV atliktas tyrimas 2025 m. parodė, kad belaidės ausinės vis dažniau pradėtos naudoti kaip stiliaus detalės. Todėl dėl šios priežasties šiandien vis dažniau jos pasirenkamos dėl formos, spalvos, medžiagos. 

Ko tikimės iš kasdien naudojamų ausinių

Belaidės ausinės, išmanieji laikrodžiai ir kiti dėvimieji įrenginiai tapo nuolatine kasdienybės dalimi. Juos naudojame darbe, keliaudami, sportuodami ar leisdami laisvalaikį, todėl kartu su techninėmis galimybėmis vis daugiau reikšmės įgyja komfortas, išvaizda ir tinkamumas skirtingoms situacijoms.

Skirtingai nei telefonas ar kompiuteris, dėvimieji įrenginiai yra nuolat matomi ir tiesiogiai liečiasi su kūnu. Dėl to jų dizainas turi suderinti kelis poreikius: būti patogus ilgiau naudojant, prisitaikyti prie žmogaus kasdienybės ir kartu derėti prie jo stiliaus. Spalva, forma ir medžiagos tokiais atvejais tampa ne vien estetinėmis detalėmis, bet ir svarbia bendros naudojimo patirties dalimi.

„Ausines žmonės dėvi vis ilgiau ir įvairiausiomis aplinkybėmis, todėl greta garso kokybės vis svarbesnis tampa ir kasdienis komfortas. Ne mažiau svarbu, kad jos leistų girdėti aplinką, kai to reikia, ir atrodytų taip, kad jas norėtųsi dėvėti kasdien. Todėl kuriant ausines tenka ieškoti pusiausvyros tarp techninių savybių, komforto ir dizaino“, – sako „Huawei“ produktų mokymų vadovė Lietuvoje Urtė Eidžiūnaitė.

Kas slypi už gero technologijų dizaino

Spalva, medžiagos ir paviršiaus apdaila yra svarbi produkto kūrimo dalis. Dizaino srityje šie elementai apibendrinami CMF sąvoka (angl. colour, material and finish). Jie lemia ne tik įrenginio išvaizdą, bet ir jo paviršiaus pojūtį, patvarumą bei bendrą įspūdį, kurį jis sukuria. Todėl CMF šiandien laikoma svarbia produktų dizaino disciplina, apimančia tiek estetiką, tiek praktinius naudojimo aspektus.

Tai ypač aktualu kuriant dėvimąsias technologijas – belaides ausines, išmaniuosius laikrodžius ar kitus prie kūno priglundančius įrenginius. Kadangi jie dažnai naudojami ilgą laiką, svarbus ne tik patrauklus dizainas, bet ir komfortas, medžiagų pojūtis bei ilgaamžiškumas. Dėl to spalva, medžiagos ir paviršiaus apdaila vertinamos ne atskirai, o kaip tarpusavyje susiję sprendimai.

Vienas pavyzdžių, kaip šie sprendimai derinami praktiškai, – „Huawei FreeClip 2“ ausinės. Jų atvirojo tipo C formos konstrukcija sukurta taip, kad ausinės patogiai laikytųsi prie ausies, o odai draugiškas skystasis silikonas suteiktų minkštesnį pojūtį jas dėvint. Alyvinė spalva bei matinės ir blizgios detalės išryškina neįprastą ausinių formą ir suteikia jų dizainui daugiau savitumo.

Spalvos, kuri leidžia išsiskirti

Vartotojų elektronikos dizaine dažnai pasirenkamos neutralios spalvos – juoda, balta, pilka ar sidabrinė. Jos laikomos universaliomis ir lengvai pritaikomomis skirtingose aplinkose. Tačiau technologijoms tampant vis labiau matoma kasdienio įvaizdžio dalimi, keičiasi ir požiūris į jų spalvą.

Šiandien galima rinktis, ar įrenginys turėtų nepastebimai įsilieti į kasdienį stilių, ar tapti ryškesniu jo akcentu. Spalva suteikia technologijai daugiau savitumo ir leidžia ją derinti prie įvaizdžio panašiai kaip laikrodį, akinius, papuošalus ar kitus kasdienius aksesuarus.

Alyvinė „Huawei FreeClip 2“ versija iliustruoja, kaip spalva gali pakeisti bendrą technologinio įrenginio įspūdį. Sodresnis atspalvis išryškina neįprastą ausinių formą, todėl jos tampa labiau pastebima kasdienio įvaizdžio detale.

Vasarą toks dizaino pasirinkimas tampa dar pastebimesnis. Daugiau laiko leidžiant mieste, keliaujant, lankantis festivaliuose ar atostogaujant, dėvimosios technologijos dažniau tampa matoma aprangos dalimi. Todėl jų spalva gali ne tik papildyti įvaizdį, bet ir suteikti jam daugiau individualumo.

„Išskirtinis dizainas turi derėti su kasdieniam naudojimui svarbiomis savybėmis. Viena „Huawei FreeClip 2“ ausinė sveria vos 5,1 gramo, vienu įkrovimu veikia iki 9 valandų, o su įkrovimo dėklu – iki 38 valandų. Todėl ausinės pritaikytos tiek kasdieniam naudojimui mieste, tiek ilgesnėms kelionėms“, – sako U. Eidžiūnaitė.

Neretai dirbtinis intelektas gali pasirodyti kaip puikus pašnekovas, tačiau dar vakar sakytus dalykus jis „užmiršta“. Ši problema atsiranda dėl manymo, jog DI „atmintis“ veikia kitaip nei yra iš tikrųjų. 

Pasak „Tele2" klientų duomenų analizės ir įžvalgų vadovės Ingos Rudinskaitės, viena dažniausių klaidų – manyti, kad dirbtinis intelektas veikia kaip žmogaus atmintis, kuri viską kaupia ir saugo.

„Kol vyksta vienas pokalbis, sistema kiekvieną kartą iš naujo peržvelgia visą iki tol parašytą tekstą. Jūs to nematote, bet techniškai ji tarsi vėl perskaito visą pokalbio istoriją prieš atsakydama. Būtent todėl atrodo, kad ji prisimena, jog prieš dešimt minučių minėjote, iš kur esate", – sako I. Rudinskaitė.

DI ne visada prisimena tai, ką rašėte anksčiau

Pasak ekspertės, daugeliu atvejų DI ne „atsimena“ vartotoją, o tiesiog remiasi tuo, kas parašyta tame pačiame pokalbyje. Jei pokalbis labai ilgas, jo pradžioje pateikta informacija gali būti pamiršta arba įvertinta nebe taip tiksliai.

„Tai galima palyginti su telefone susikaupusiomis nuotraukomis. Kol jų nedaug, lengva greitai rasti, ko ieškote. Bet kai galerijoje atsiranda tūkstančiai nuotraukų, senesnės pasimeta ir jas rasti tampa sunkiau. Panašiai veikia ir DI pokalbis – kuo jis ilgesnis, tuo didesnė tikimybė, kad pradžioje aptartos detalės bus pamirštos arba nebebus tiksliai įvertintos“, – aiškina I. Rudinskaitė.

Pradėjus naują pokalbį, ankstesnė informacija paprastai neperkeliama automatiškai, nebent DI įrankyje įjungta speciali atminties funkcija.

Kodėl naujame pokalbyje DI pradeda nuo nulio

Būtent todėl viename pokalbyje DI gali atrodyti nuoseklus ir „pažįstantis“ vartotoją, o kitame – pradėti viską iš naujo.

„Jei atminties funkcija nėra įjungta, naujas pokalbis prasideda nuo tuščio lapo. Tai reiškia, kad sistema nebūtinai prisimins, apie ką kalbėjote prieš tai. Jei norite tęsti darbą, verta į naują pokalbį įkelti trumpą ankstesnio pokalbio santrauką arba svarbiausią informaciją“, – teigia I. Rudinskaitė.

Tai ypač aktualu tiems, kurie DI naudoja darbui – rašymui, idėjoms, analizei ar dokumentų rengimui. Kuo ilgesnis ir painesnis pokalbis, tuo didesnė tikimybė, kad sistema pradės praleisti ankstesnes detales arba jas interpretuos netiksliai.

Ką svarbu žinoti apie privatumą

Kitas svarbus aspektas – privatumas. Ekspertė primena, kad pokalbis su DI nėra tas pats, kas pokalbis tik savo kompiuteryje ar užrašinėje. Dalis įrankių gali saugoti vartotojo pateiktą informaciją, o kai kuriais atvejais ji gali būti naudojama sistemoms tobulinti.

„Žmonės dažnai DI įrankiams rašo taip, lyg tai būtų visiškai privatus pokalbis. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad informacija gali būti perduodama į paslaugos teikėjo serverius. Daugelyje įrankių galima pakeisti privatumo nustatymus ir neleisti, kad pokalbių turinys būtų naudojamas sistemos mokymui. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad duomenys apskritai nebus saugomi – jie kurį laiką gali būti laikomi dėl saugumo, paslaugos veikimo ar teisinių priežasčių“, – sako I. Rudinskaitė.

Privatumo klausimas tampa vis aktualesnis. „Deloitte“ 2025 m. apklausos duomenimis, vartotojų, nerimaujančių dėl duomenų privatumo ir saugumo, dalis per metus išaugo nuo 60 iki 70 proc. Tik apie penktadalis apklaustųjų teigė, kad technologijų bendrovės labai aiškiai paaiškina, kokius duomenis renka ir kaip juos naudoja, o tik 27 proc. išreiškė aukštą arba labai aukštą pasitikėjimą, kad jų duomenys yra saugomi tinkamai.

Todėl ekspertė pataria laikytis paprastos taisyklės – DI įrankiams nerašyti to, ko nenorėtumėte parodyti pašaliniam žmogui. Ypač svarbu nesidalinti asmens kodu, banko duomenimis, slaptažodžiais, sveikatos informacija ar konfidencialiais darbo dokumentais.

Kaip dirbti su DI patogiau

Pasak I. Rudinskaitės, geriausių rezultatų pasiekia tie vartotojai, kurie patys aiškiai susidėlioja informaciją, o ne tikisi, kad DI viską padarys ar prisimins už juos.

„Verta laikytis paprasto principo – vienas pokalbis vienai temai. Taip DI mažiau painioja skirtingas užduotis. Jei pokalbis tampa labai ilgas, galima paprašyti trumpos santraukos ir ją persikelti į naują pokalbį. Taip pat naudinga peržiūrėti, kokią informaciją įrankis yra išsaugojęs atmintyje, jei tokia funkcija įjungta“, – teigia ekspertė.

Augant DI naudojimui kasdieniame darbe, vis daugiau organizacijų dėmesio skiria ne tik patiems įrankiams, bet ir atsakingam jų naudojimui. „Tele2“ darbuotojams yra sukūrusi vidinį dirbtinio intelekto asistentą „Tele2 Genie“, kuris padeda atlikti kasdienes užduotis, apdoroti informaciją ir dirbti efektyviau.

Telefonas akimirksniu geba prisijungti prie įrenginių, kurie turi „Bluethooth“ funkciją. Pirma kart ji pristatytą prieš 26-erius metus. „Bitė Lietuva“ pranešime žiniasklaidai rašoma, kad nors funkcija yra naudojama kasdien, dažnai jos visų galimybių neišnaudojame, o netinka nustatymai gali padėti ir sukčiams. 

Nors „Bluetooth“ technologija buvo sukurta Švedijoje, jos pavadinimas kilo iš daugiau kaip tūkstančio metų senumo Danijos istorijos. Jis siejamas su karaliumi Haroldu Mėlyndančiu (angl. Harald Bluetooth), suvienijusiu Daniją ir dalį Norvegijos. Technologijos kūrėjai šį vardą pasirinko dėl to, kad ir „Bluetooth“ tikslas buvo sujungti skirtingų gamintojų įrenginius į vieną sistemą. Net technologijos logotipas sudarytas iš dviejų skandinaviškų runų, žyminčių Haraldo inicialus.

„Žmonėms atrodo, kad svarbiausios technologijos yra tos, kurias matome ekrane. Vis tik „Bluetooth“ vertė ta, kad jo beveik nepastebime. Jis tiesiog leidžia daiktams veikti kartu: telefonui prisijungti prie ausinių ar sekikliui padėti surasti pamestus raktus“, – sako Martynas Vrubliauskas, „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Ne tik ausinėms prijungti

Pirmoji „Bluetooth“ paskirtis buvo pakeisti trumpus laidus tarp netoliese esančių įrenginių – sujungti telefoną su ausine, kompiuterį su pele ar klaviatūra. Nors pirmosios technologijos versijos šiandienos standartais buvo lėtesnės ir ne tokios stabilios, tai tapo proveržiu – įrenginiai pirmą kartą galėjo bendrauti tarpusavyje be laidų ir papildomų adapterių.

Pasak išmaniųjų įrenginių eksperto, šiandien „Bluetooth“ naudojamas ne tik ausinėms, laikrodžiui ar kolonėlėms prijungti. Jis veikia automobiliuose, žaidimų pulteliuose, sveikatos jutikliuose, daiktų sekikliuose, išmaniuosiuose namuose ir net pramonės sistemose.

„Svarbu nepainioti, „Bluetooth“ nėra „Wi-Fi“ pakaitalas. Jo stiprybė – ne greitai siųsti didelius failus, o patogiai ir taupiai sujungti šalia esančius įrenginius. Būtent dėl to ši technologija tokia svarbi mažiems priedams, kurie turi veikti ilgai ir naudoti kuo mažiau baterijos. Failams siųsti šiandien dažniau naudojami greitesni sprendimai – „Quick Share“, „AirDrop“, debesijos paslaugos ar susirašinėjimo programėlės“, – aiškina M. Vrubliauskas.

„Bitės Profas“ pastebi, kad pastaraisiais metais kai kuriose srityse „Bluetooth“ vaidmuo keičiasi. Pavyzdžiui, nauji automobiliai turi integruotą interneto ryšį ar Wi-Fi. Daugelyje Lietuvoje parduodamų naujų automobilių interneto ryšį užtikrina „Bitė“ – būtent ši Lietuvos bendrovė turi išskirtinę sutartį su pasauliniu „Vodafone“.

„Tai reiškia, kad navigacija, eismo informacija, programinės įrangos atnaujinimai ar net dalis pramogų funkcijų, pavyzdžiui, muzika iš „YouTube“ ar „Spotify“, veikia automobilyje be prijungto telefono. „Bluetooth“ automobilyje vis dar naudojamas, kai norima transliuoti turinį iš savo telefono arba naudotis telefono skambučiais“, – pažymi jis.

Pasak M. Vrubliausko, naujos kartos sprendimai, tokie kaip „Bluetooth LE Audio“ ir „Auracast“, leis viešose vietose, pavyzdžiui, oro uostuose, muziejuose ar sporto klubuose, garsą tiesiogiai transliuoti į žmonių ausines ar klausos aparatus.

Viena klaida – „laba diena, sukčiai“

Pati „Bluetooth“ technologija laikoma saugia. Vis dėlto rizika atsiranda, jei žmogus priima nežinomų įrenginių poravimo užklausas arba nuolat palieka įjungtą matomumo režimą.

„Viešose vietose nereikėtų aklai tvirtinti nežinomų „Bluetooth“ poravimo užklausų. Sukčiai gali bandyti apsimesti ausinėmis, automobiliu ar kitu įrenginiu ir taip įtikinti žmogų atlikti veiksmus, kurių jis įprastai nedarytų“, – dėmesį atkreipia skaitmeninių paslaugų bendrovės „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Jis rekomenduoja „Bluetooth“ įjungti tik tada, kai jo iš tiesų reikia, nepalikti telefono matomo aplinkiniams įrenginiams ir visada įsitikinti, prie kokio įrenginio jungiamasi. Jei žmogus vis dėlto nukentėjo nuo nuotolinių sukčių, patirtus finansinius nuostolius gali padėti kompensuoti „Bitės“ draudimas nuo elektroninių apgavysčių.

Atėjus vasarai ir poilsiaujant prie vandens šaltinių labiausiai baiminamasi mobilųjį telefoną įmesti į vandenį. Tačiau ekspertai teigia, kad tai nėra pati didžiausia telefono grėsmė. Daugiau įtakos turi karštis, mechaniniai pažeidimai ar smėlis. 

„Vis daugiau išmaniųjų telefonų yra atsparūs vandeniui ir dulkėms. Dauguma naujų vidutinės ir aukštesnės klasės modelių turi IP67 ar IP68 sertifikatus. Vis dėlto žmonės dažnai klaidingai mano, kad toks telefonas nebijo nei ežero, nei jūros, nei baseino. Atsparumo bandymai atliekami laboratorinėmis sąlygomis – sūrus ar chloruotas vanduo, smėlis ar stipresnis smūgis gali pažeisti net ir vandeniui atsparų įrenginį.Be to, net ir IP68 sertifikatas nesuteiks atsparumo vandeniui, jei telefono ekranas yra įskilęs“, – sako Andrius Archangelskis, „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Pavojingiausia – ne vanduo, o karštis

Pasak „Bitės profo“, vasarą telefonams daugiau žalos neretai padaro ne lietus, o aukšta temperatūra. Ilgiau palikus telefoną tiesioginiuose saulės spinduliuose, jis gali pradėti kaisti, lėčiau veikti ar net laikinai išjungti kai kurias funkcijas. Dideliame karštyje greičiau dėvisi ir telefono baterija.

„Šiuolaikiniai telefonai vienu metu filmuoja aukštos raiškos vaizdą, naudoja 5G ryšį, navigaciją ir dirbtinio intelekto funkcijas. Visa tai reikalauja daug energijos – dėl to karštą dieną telefonas gali perkaisti gerokai greičiau. Geriausia jo nepalikti ant automobilio panelės, paplūdimyje ar kraunamo tiesioginėje saulėje“, – vardija A. Archangelskis.

Telefonui gali pakenkti ir tai, jei visą laiką bus laikomas kelnių kišenėje – saulės karštį padidina ir mūsų kūno šiluma, todėl čia išmaniajam dar karščiau nei lauke. Dėl to svarbutikrinti telefono temperatūrą, o pastebėjus, kad jis karštas – leisti atvėsti natūraliai arba jį trumpam išjungti.

„Nedėkite telefono „greitam atvėsimui“ į šaldytuvą ar su drėgmės nepraleidžiančiu maišeliu į vandenį – taip telefonui gali pakenkti ir šaltis, ir drėgmė. Įrenginį staigiai vėsinant gali susidaryti kondensatas ne tik jo išorėje, bet ir viduje bei pažeisti telefono komponentus“, – teigia ekspertas.

Smėlis – nepastebimas telefono priešas

Nors telefonai tampa vis atsparesni, kita didele grėsme vasarą išlieka smėlis. Smulkios jo dalelės gali patekti į įkrovimo jungtį, garsiakalbius ar mikrofoną ir sutrikdyti jų veikimą.

„Po dienos paplūdimyje nereikėtų skubėti telefono įkrauti – pirmiausia įsitikinkite, ar į jungtį nepateko smėlio ar drėgmės. Jei taip nutiko, nereikėtų jungčių valyti aštriais daiktais – galite pažeisti jų kontaktus. Pirmiausia pabandykite jungtyje esančius nešvarumus tiesiog išpūsti.Jei telefonas vis tik veikia netinkamai, geriausia kreiptis į specialistus“, – pataria skaitmeninių paslaugų bendrovės „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Nuo mechaninių pažeidimų apsaugos šitai

Daugiau laiko leidžiant aktyviai gamtoje padidėja ir telefono mechaninių pažeidimų rizika – dažniausiai pasitaiko įskilęs ar įbrėžtas telefono ekranas, sudužęs korpusas.

„Telefonas nėra atsparus kritimui ant akmenų ar asfalto. Dėl to verta pasirūpinti kokybišku dėklu ir visą ekraną dengiančiu apsauginiu stiklu – tai paprasčiausias būdas sumažinti mechaninių pažeidimų riziką. Renkantis dėklą svarbu ne jo išvaizda, o tai, kad jis būtų neslidus ir gerai sugertų smūgį“, – sako ekspertas.

A. Archangelskis taip pat primena, kad aktyviai leidžiant laiką gamtoje telefonai dažniau ne tik pažeidžiami, bet ir pametami. Dėl to dar prieš išvykstant į gamtą verta įsitikinti, kad telefone įjungta jo paieškos funkcija.

„Ši funkcija padės ne tik greičiau surasti pamestą įrenginį, bet prireikus ir jį užrakinti ar net nuotoliniu būdu ištrinti jame esančius duomenis. Tai užtrunka vos kelias minutes, bet gali padėti išvengti didesnių nuostolių. Svarbiausia šias funkcijas aktyvuoti dar prieš nelaimei nutinkant, nes vėliau jų įjungti jau nebepavyks“, – pažymi „Bitės profas“.

Pamestą „Samsung“ telefoną galima rasti prisijungus prie „Samsung“ paskyros per „SmartThingsFind“, kitus „Android“ telefonus – per „Google“ įrankį„FindYourPhone“.„iPhone“ įrenginius rasite naudojantis programėle „FindMy“ bet kuriame kitame „Apple“ įrenginyje arba prisijungus prie savo „Apple Account“ paskyros.

VILNIUS TECH pristatė naujas Multimedijos ir kompiuterinio dizaino laboratorijas. Jos suteiks galimybę dėstytojams, studentas ir partneriams galimybę dirbti su šiuolaikinėmis technologijomis, kurios naudojamos kino, žaidimų ir kūrybinių technologijų industrijoje. 

Investicijos į šiuolaikines technologijas

„Kiekvienas išradimas prasideda nuo žaidimo. Neatsitiktinai būtent žaidimų industrijoje nuolat eksperimentuojama su naujausiomis multimedijos technologijomis, kurios vėliau pritaikomos kine, animacijoje, virtualiosios ir papildytosios realybės sprendimuose, švietime, medicinoje ar net gynybos pramonėje. Todėl šiandien svarbu ne tik išmokti naudotis naujausiomis technologijomis, bet ir suprasti, ką gali padaryti dirbtinis intelektas, o kur vis dar būtinas žmogaus kūrybiškumas. To geriausiai išmokstama ne teorijoje, o praktiškai dirbant su technologijomis, kuriant realius sprendimus“, – sako Grafinių sistemų katedros docentė dr. Ingrida Leščauskienė.

Tinkamą praktinio mokymosi aplinką sukurti nėra paprasta. Kūrybinių technologijų industrija keičiasi itin sparčiai, todėl universitetui svarbu augti kartu su industrija ir sudaryti studentams galimybę dirbti su tomis pačiomis technologijomis, kurios naudojamos kuriant žaidimus, interaktyvius sprendimus, virtualiosios ir papildytosios realybės aplikacijas bei kitus inovatyvius skaitmeninius produktus. Būtent todėl per pastaruosius kelerius metus VILNIUS TECH investavo į Multimedijos ir kompiuterinio dizaino laboratorijų infrastruktūrą.

Keturios studijos – nuo virtualios produkcijos iki garso dizaino

Modernizuojant laboratorijas buvo atnaujinta „Apple“ kompiuterių klasė, virtualiosios ir papildytosios realybės laboratorija, įrengtos „Motion Capture“, „foley“ garsų įrašymo ir videomappingo studijos. Jos suteikia studentams galimybę dirbti su profesionalia technine ir programine įranga, naudojama kuriant žaidimus, interaktyvius sprendimus ir kitus kūrybinių technologijų produktus.

„MoCap“ ir virtualios produkcijos studijoje įrengta profesionali judesių fiksavimo sistema, leidžianti realiuoju laiku sujungti realios ir virtualios kameros judesius. Čia studentai mokosi kurti virtualios produkcijos sprendimus, naudojamus kine, animacijoje, kompiuteriniuose žaidimuose ir vizualiųjų efektų projektuose.

Virtualiosios ir papildytosios realybės studijoje studentai kuria ir testuoja virtualiosios realybės žaidimus, naudodami „HTC Vive“ ir „Meta Quest“ technologijas. Čia taip pat įrengta papildytosios realybės smėlio dėžė, leidžianti kurti ir testuoti interaktyvias vizualizacijas.“

Folių studijoje įrengta profesionali garso įrašymo sistema, skirta garso efektams kurti. Studentai mokosi įrašyti ir apdoroti garsus, kurie naudojami filmuose, animacijoje, žaidimuose bei kituose audiovizualiniuose projektuose.

„Pavyzdžiui, jei reikia įrašyti lūžtančio kaulo garsą, juk nelaužysime kaulų. Tačiau itin jautria garso įranga galima įrašyti perlaužiamo saliero garsą, kuris skambės labai panašiai. Tokie praktiniai pavyzdžiai leidžia studentams geriau suprasti garso dizaino kūrimo principus“, – pasakojo Multimedijos ir kompiuterinio dizaino laboratorijos vedėjas Ernestas Čepulionis.

Videomappingo studija skirta vaizdo projekcijų kūrimui. Joje įrengta televizijos ekranų sienelė ir įranga, leidžianti projektuoti vaizdą ant architektūrinių objektų bei jų 3D modelių. Studentų kurti darbai jau buvo pristatyti Vilniaus šviesų festivalyje, kituose viešuose renginiuose.

„Dabar yra labai geras metas plėsti bendradarbiavimą ir suteikti studentams galimybę dirbti su naujausiomis technologijomis. Tai ne tik kelia studijų kokybę, bet ir stiprina ryšį su sparčiai augančia Lietuvos žaidimų industrija. Tikiu, kad šiomis laboratorijomis aktyviai naudosis ne tik studentai, bet ir kūrybinės studijos bei industrijos partneriai“, – sakė Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos atstovas Ričardas Jaščemskas.

„Avast“ atliktas tyrimas, kad vidutinis telefono vartotojas turi savo mobiliąjame telefone bent 22 procentus nereikalingų nuotraukų. Vasarą ši problema tampa dar labiau pastebima, ypač artėjant atostogoms. „Tele2“ inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius pasakoja, ką reikėtų ištrinti prieš atostogas. 

„Prieš išvykstant verta skirti kelias minutes telefono generalinei tvarkai. Atostogos turėtų sietis su gerais prisiminimais, o ne panika trinant senas nuotraukas, kai norisi užfiksuoti gražiausią kelionės akimirką“, – sako A. Lukošius.

Pradėkite nuo telefono „generalinės tvarkos“

Pirmiausia ekspertas rekomenduoja peržiūrėti nuotraukų galeriją ir pašalinti pasikartojančius ar nebereikalingus kadrus – senas ekrano kopijas, prastos kokybės nuotraukas ar kelis kartus užfiksuotas tas pačias akimirkas. „iPhone“ naudotojams tai padaryti padeda „Photos“ programėlėje esanti „Duplicates“ funkcija, o „Android“ įrenginiuose panašių galimybių galima ieškoti „Google Photos“ arba gamintojo galerijos programėlėje.

„Taip pat vertėtų peržiūrėti vaizdo įrašus, kurie dažnai užima gerokai daugiau vietos nei nuotraukos. Ypač daug atminties gali pareikalauti aukštos raiškos 4K ar sulėtinti vaizdo įrašai, kurie telefone kartais susikaupia net nepastebint“, – pabrėžia A. Lukošius.

Pasak jo, verta patikrinti ir atsisiųstą turinį. Po kelionių, ilgesnių skrydžių ar kasdienio naudojimo telefone dažnai lieka serialų epizodai, filmai, tinklalaidės, muzikos grojaraščiai, skrydžių bilietai ar kiti dokumentai, kurių vėliau nebeprireikia.

„Galiausiai verta įvertinti, ar vis dar naudojamos visos telefone esančios programėlės. Retai atidaromos ar pamirštos programos ne tik užima vietą, bet ir kaupia papildomus duomenis. Jų pašalinimas gali suteikti daugiau laisvos atminties nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – akcentuoja A. Lukošius.

Kai vien trynimo nepakanka

Jei telefono tvarka jau padaryta, tačiau atminties vis tiek trūksta, vienas patogiausių sprendimų gali būti debesija – internetinė duomenų saugykla. Ji leidžia nuotraukas, vaizdo įrašus ir kitus failus saugoti ne tik telefone, bet ir nuotoliniuose serveriuose.

„Debesija šiandien yra vienas paprasčiausių būdų pasirūpinti tiek laisva telefono atmintimi, tiek duomenų saugumu. Tai ypač aktualu keliaujant, kai telefone greitai kaupiasi naujos nuotraukos, o galimybės ramiai jas peržiūrėti ir atsirinkti dažnai nėra“, – sako A. Lukošius.

Anot jo, debesija praverčia ir dėl saugumo: net praradus, sugadinus ar pakeitus telefoną, nuotraukas ir kitus duomenis galima atkurti prisijungus prie savo paskyros.

Kurią debesiją rinktis?

Pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo naudojamų įrenginių ir įpročių. „iCloud“ patogus „Apple“ įrenginių vartotojams, nes sinchronizuoja duomenis tarp „iPhone“, „iPad“ ir „Mac“. „Google Drive“ ir „Google Photos“ veikia tiek „Android“, tiek „iOS“ įrenginiuose, todėl tinka naudojantiems skirtingas sistemas. „Microsoft OneDrive“ dažnai pasirenkama dėl integracijos su „Windows“ kompiuteriais ir „Microsoft 365“ paslaugomis.

Vis dėlto verta prisiminti, kad debesijos paslaugoms reikalingas interneto ryšys – „Wi-Fi“ arba mobilieji duomenys. Todėl prieš kelionę naudinga įvertinti, ar visiems atostogų vaizdo įrašams tikrai būtina aukščiausia raiška, ar telefone įjungtas automatinis duomenų kėlimas į debesiją ir ar turimas mobiliojo ryšio planas atitinka naudojimo įpročius.

„Tele2“ ekspertas pataria rinktis poreikius atitinkančius mobiliojo ryšio planus, kurie leidžia naudotis internetu kelionėse, dalintis atostogų akimirkomis ir perkelti duomenis į debesiją. Ieškantiems papildomo interneto rezervo kelionėms, savaitgaliams ar vasarai, „Tele2“ klientai gali rinktis ir GB prenumeratą. Naudojantis šia paslauga, papildomų duomenų galima paprasčiausiai „užsiprenumeruoti“ nekeičiant savo turimo plano tais laikotarpiais, kai interneto sunaudojama daugiau, ir atšaukti, kai tokio poreikio nebelieka.

„Šiandien telefone telpa didelė dalis mūsų kasdienybės ir svarbiausių prisiminimų, todėl verta pasirūpinti ne tik laisva atmintimi, bet ir jų saugumu. Kelios minutės, skirtos telefono tvarkymui, nuotraukų perkėlimui į debesiją ar tinkamo mobiliojo ryšio plano pasirinkimui, gali padėti išvengti nemalonių netikėtumų ir leisti visą dėmesį skirti atostogų įspūdžiams, o ne techniniams rūpesčiams“, – sako A. Lukošius.

„Telia“ įrangos vadovas Jonas Puodžius perspėja, kad artėjant karščiausioms mėnesio dienoms, mobilieji telefonai karštyje genda beveik dvigubao dažniau nei įprastai. Todėl ekspertas pataria, kaip apsaugoti telefoną vasarą. 

„Vasara žmonėms reiškia nerūpestingas atostogas, tačiau telefonams prasideda tikri išbandymai. Atsipalaidavę žmonės neretai tampa mažiau atidūs ir ne visada tinkamai pasirūpina savo įrenginiais. Pavyzdžiui, ištraukus telefoną iš vandens daugelį apima panika. Tuomet prasideda įvairūs liaudies išminties eksperimentai, kurie situaciją dažnai tik dar labiau pablogina. Tačiau jei žmogus išlaiko šaltą protą ir žino kelias pagrindines taisykles, gali išgelbėti ne tik patį įrenginį, bet ir jame saugomus brangiausius vasaros prisiminimus“, – sako J. Puodžius.

Naujausi technologijų draudimo ir įrenginių apsaugos įmonės „Asurion“ duomenys rodo, kad vasarą telefonai nukenčia gerokai dažniau. Skysčių sukeltų gedimų skaičius šiuo laikotarpiu išauga daugiau nei dukart, palyginus su likusiais metų mėnesiais. Tai atliepia ir „Telia“ draudimo duomenys: vasarą gedimų skaičius smarkiai išauga.

Sušlapus telefonui, neskubėkite jo jungti

Pasak J. Puodžiaus, svarbu prisiminti: nors telefonų gamintojai teigia, kad įrenginys yra atsparus vandeniui, dažniausiai tai galioja tik gėlam vandeniui ir kontroliuojamoms laboratorinėms sąlygoms. Jūros vanduo, chloruotas baseino vanduo ar muiluotas vanduo gali pakenkti net ir vandeniui atspariems telefonams. Todėl jei telefonas įkrenta į vandenį, pirmiausia ištraukite jį ir kuo greičiau išjunkite.

„Labai sunku atsispirti pagundai ir nepatikrinti, ar telefonas po maudynių dar gyvas. Tačiau susilaikykite. Jei spaudysite mygtukus arba jungsite ekraną, greičiausiai sukelsite trumpąjį jungimą ir įrenginį tiesiog pribaigsite. Taip pat griežtai rekomenduoju iškart telefono nejungti krauti, taip viduje detalės gali tiesiog sudegti. Geriau nuimkite dėklą, ištraukite SIM kortelę ir paguldykite telefoną ten, kur laisvai pučia vėjas. Tiesiog palikite jį ramybėje“, – pataria J. Puodžius.

J. Puodžius ragina pamiršti populiarų mitą ir jokiu būdu nelaikyti šlapio telefono ryžiuose. Anot jo, tai tikrai nėra veiksmingas būdas ištraukti drėgmę iš telefono vidaus.

„Smulkios ryžių dalelės gali patekti į korpuso angas ir sukelti papildomų problemų. Kur kas geriau naudoti silikagelio paketėlius arba tiesiog leisti įrenginiui išdžiūti savaime“, – aiškina „Telia“ įrangos vadovas.

Jis taip pat pataria nedžiovinti įrenginio plaukų džiovintuvu. Karštas oras gali pažeisti jautrias telefono dalis ir taip dar labiau apsunkinti remontą. Prieš bandant vėl įjungti įrenginį, vertėtų palaukti bent parą.

Anot eksperto, smėlis telefonams kenkia ne ką mažiau nei vanduo. Smiltelės gali užkimšti įkrovimo lizdą, garsiakalbius ir patekti į kitus telefono plyšelius. Kai smėlis susimaišo su paplūdimio drėgme, jis gali sukelti dar daugiau žalos.

„Daugelis nekreipia dėmesio į mažą ekrano įtrūkimą, galvodami, kad viskas gerai, juk įrenginys veikia. Tačiau per mažiausius plyšelius smėlis ir drėgmė gali pasiekti pačią telefono širdį – mikroschemas“, – teigia J. Puodžius.

Perkaitusiam telefonui šaldytuvas nepadės

Karštomis dienomis telefonai dažnai paliekami ant automobilio panelės, gulto prie baseino ar tiesiog saulėkaitoje. Tačiau ekspertai nerekomenduoja perkaitusio įrenginio staigiai vėsinti šaldytuve ar šaldiklyje. Staigūs temperatūros pokyčiai gali pakenkti baterijai, viduje taip pat gali susidaryti drėgmė – kondensato lašiukai.

„Per atostogas visi nori naršyti telefone ar daryti nuotraukas net ir tada, kai plieskia pati karščiausia saulė. Tačiau elektronikai tokia kaitra labai nepatinka. Jei pajuntate, kad įrenginys tiesiog svyla rankose, kuo greičiau nuneškite jį į pavėsį, nuimkite dėklą ir leiskite jam ramiai atvėsti. Žmonės dažnai nepagalvoja, kad kaitra po truputį, bet visam laikui sugadina bateriją. Jei saugosite telefoną nuo tiesioginių spindulių, jis tarnaus kur kas ilgiau“, – sako J. Puodžius.

Tyko ir ilgapirščiai

Vasarą žmonės ne tik sugadina savo įrenginius. Jie dažnai telefonus pameta arba tiesiog nukenčia nuo vagių. Kelionėse, festivaliuose ar paplūdimiuose poilsiautojai atsipalaiduoja ir palieka daiktus be priežiūros. J. Puodžius atkreipia dėmesį į tai, kokių papildomų saugumo priemonių galima imtis.

„Aktyviai pramogaujant, geriausia telefoną palikti saugioje vietoje ar iš viso jo prie vandens nesinešti. Visgi atostogų metu budrumas dažnai sumažėja, todėl nuo visų nelaimių neįmanoma visiškai apsisaugoti. Būtent tokiose situacijose praverčia įrangos draudimas – jei telefonas būtų pavogtas, dingtų be pėdsakų ar būtų sulietas vandens, draudimas padengtų remonto išlaidas, suteiktų pakaitinį ar net visai naują įrenginį ir leistų toliau ramiai mėgautis poilsiu“, – pataria J. Puodžius.

Kartais gali pasirodyti patogu su dirbtiniu intelektu bendrauti viename pokalbyje, tačiau ši idėja ne visada yra gera. Laikui bėgant toks įprotis gali įtakoti prastesnius darbo rezultatus ar atsakymus.

Viena dažniausių klaidų – viską spręsti tame pačiame pokalbyje

Pasak „Tele2“ klientų duomenų analizės ir įžvalgų vadovės Ingos Rudinskaitės, viena dažniausių klaidų – skirtingas užduotis bandyti spręsti tame pačiame dirbtinio intelekto pokalbyje.

„Dirbtinis intelektas neturi tokios atminties, kokią ją supranta žmonės. Kiekvieną kartą gavęs naują užklausą, jis iš naujo peržiūri ankstesnį pokalbį, kad suprastų kontekstą ir galėtų pateikti atsakymą“, – sako I. Rudinskaitė.

Anot jos, labai ilguose pokalbiuose dirbtiniam intelektui tampa sudėtingiau atsirinkti, kuri ankstesnė informacija konkrečiai užduočiai yra svarbiausia.

2025 m. „Eurostat“ duomenimis, generatyvinio DI įrankius jau naudojo beveik trečdalis 16–74 m. ES gyventojų. Dažniausiai jie buvo pasitelkiami asmeniniais tikslais, tačiau dalis vartotojų juos naudojo ir darbui ar mokymuisi. Augant tokiam naudojimui, vis svarbiau tampa ne tik mokėti užduoti klausimą, bet ir suprasti, kaip valdyti pokalbį su DI.

Kai dirbtinis intelektas pradeda pamiršti kontekstą

Pasak ekspertės, ilguose pokalbiuose gali pasireikšti vadinamasis konteksto slydimas (angl. context drift). Tai situacija, kai dirbtinis intelektas pradeda painioti senesnę ir naujesnę informaciją, nebesilaiko anksčiau pateiktų instrukcijų arba remiasi jau nebeaktualiomis detalėmis.

„Pirmieji ženklai dažniausiai būna gana aiškūs – dirbtinis intelektas pradeda ignoruoti ankstesnes instrukcijas, atsakymai tampa bendresni, o kartais remiamasi jau nebeaktualia informacija. Pavyzdžiui, sistema gali nebesilaikyti pasirinkto tono, formato ar kitų reikalavimų, kuriuos buvote nurodę pokalbio pradžioje“, – aiškina ji.

Anot I. Rudinskaitės, ilgainiui gali sulėtėti ir atsakymų generavimas, nes sistemai tenka apdoroti vis didesnį informacijos kiekį.

Kada pradėti naują pokalbį, o kada tęsti seną?

Ekspertė sako, kad paprasčiausias kriterijus – užduoties pobūdis. Jei naujas klausimas nėra tiesiogiai susijęs su ankstesniu darbu, dažniausiai verta pradėti naują pokalbį.

„Jeigu visą dieną planavote kelionę į Italiją, o vėliau norite analizuoti investavimo galimybes ar rengti darbo ataskaitą, geriausia pradėti naują pokalbį. Taip dirbtinis intelektas gali susitelkti į konkrečią užduotį ir jo netrikdo nereikalingas kontekstas“, – teigia I. Rudinskaitė.

Vis dėlto naujas pokalbis ne visada yra geriausias sprendimas. Kai dirbama su tuo pačiu projektu, ankstesnė informacija gali tapti reikšmingu privalumu.

„Jeigu rašote ilgesnį tekstą, planuojate renginį, mokotės naujo dalyko ar vystote kitą ilgalaikį projektą, ankstesnis kontekstas padeda išlaikyti nuoseklumą. Tokiais atvejais dirbtinis intelektas gali remtis anksčiau priimtais sprendimais ir geriau suprasti bendrą situaciją“, – sako ekspertė.

Svarbiausią informaciją verta persikelti į naują pokalbį

Norint išlaikyti svarbią informaciją ir kartu išvengti konteksto pertekliaus, ji rekomenduoja kiekvienam projektui ar temai skirti atskirą pokalbį. Taip pat naudinga periodiškai paprašyti dirbtinio intelekto parengti svarbiausios informacijos santrauką.

„Jeigu jaučiate, kad pokalbis tampa pernelyg ilgas, paprašykite dirbtinio intelekto apibendrinti svarbiausius faktus, sprendimus ir kontekstą. Tokią santrauką galima perkelti į naują pokalbį ir tęsti darbą jau su aiškiai apibrėžta informacija“, – aiškina I. Rudinskaitė.

Pasak jos, šie principai aktualūs ne tik individualiems naudotojams, bet ir organizacijoms, kuriose dirbtinis intelektas tampa kasdieniu darbo įrankiu.

DI tampa kasdieniu darbo įrankiu

„Tele2“ daug dėmesio skiria darbuotojų dirbtinio intelekto kompetencijoms ir vidinių sprendimų plėtrai. Bendrovė yra sukūrusi vidinį dirbtinio intelekto asistentą „Tele2 Genie“, kuris darbuotojams padeda atlikti kasdienes užduotis, apdoroti informaciją ir efektyviau valdyti darbo procesus.

„Kai dirbtinis intelektas naudojamas kasdien, svarbu ne tik mokėti užduoti tinkamus klausimus, bet ir suprasti, kaip valdyti kontekstą. Tai padeda išlaikyti atsakymų kokybę ir išvengti situacijų, kai sistema pradeda remtis nebeaktualia informacija“, – sako I. Rudinskaitė.

Pokalbių istorija neturėtų tapti vienintele saugykla

Ji taip pat rekomenduoja svarbiausią informaciją saugoti atskiruose kompiuterio aplankuose, o ne pasikliauti vien pokalbių istorija.

„Svarbiausius sprendimus, idėjas ar planus verta kaupti atskirai, o dirbtinį intelektą naudoti kaip pagalbininką. Kuo aiškiau valdoma informacija ir atskiriamos skirtingos užduotys, tuo tikslesnių ir naudingesnių atsakymų galima tikėtis“, – priduria ekspertė.

Pasenęs šifravimas gali tapti šiandienos nacionalinio pasitikėjimo problema
Naujausios diskusijos verčia sunerimti dėl problemų, kurios prasideda daug anksčiau nei kvantiniai kompiuteriai taps pakankamai galingi. Apie postkvantinį saugumą dažnai galvojama kaip apie ateities problemą, kurios pagalba galima įveikti šiandien naudojamus duomenų šifravimo metodus. 

Pavojus kyla ne tik iš ateities kvantinės galios, bet ir iš šiandien kritinėse sistemose paliktos pasenusios kriptografijos, neaiškių protokolų ir nepakankamai valdomų integracijų.

Postkvantinis saugumas – šių dienų būtinybė

Vienas pavojingiausių mitų yra įsitikinimas, kad jeigu sistema naudoja kriptografiją, ji automatiškai yra saugi.

Kriptografija sensta. Algoritmai, raktų ilgiai, protokolai ir sertifikatai turi gyvavimo ciklą. Jei organizacija nemato, kokius mechanizmus naudoja, ji negali įrodyti, kad jos pasitikėjimo grandinė tebėra saugi.

Todėl postkvantinis saugumas tampa ne ateities vizija, o šiandienos būtinybe – nuolat atnaujinamu ir aktyviai valdomu apsaugos modeliu, leidžiančiu realiu laiku stebėti, adaptuoti ir patvirtinti duomenų apsaugos mechanizmus.

Kitaip tariant, silpnas šifravimas arba pasenęs kriptografinis parašo mechanizmas nėra vien teorinė grėsmė. Jeigu tokie mechanizmai naudojami pasitikėjimo infrastruktūroje, jie gali tapti šiandienos problema – dar iki to momento, kai kvantiniai kompiuteriai taps praktiškai prieinami puolėjams.

Rimtas rizikos signalas Registrų centre

Šį susirūpinimą sustiprino prof. dr. Šarūno Grigaliūno ir Mariaus Gaubo atlikta Registrų centro wPKITSP sąsajos dokumentų analizė ir neprisijungus vykdomos kriptografinės simuliacijos. wPKITSP sąsaja dokumentuose aprašoma kaip pasitikėjimo paslaugų komponentas, naudojamas autentifikacijai, pasirašymui, sertifikatų gavimui, interneto sertifikato būsenos protokolo (angl. Online Certificate Status Protocol, OCSP) patikrai ir laiko žymoms. Tai nėra paprastas interneto puslapis ar eilinė aplikacijų programavimo sąsaja (angl. application programming interface, API). Tai pasitikėjimo grandinės dalis, nuo kurios gali priklausyti teisinė ir įrodomoji elektroninių veiksmų vertė.

Svarbu pabrėžti ribą: vertinimas atliktas be aktyvaus prisijungimo prie Registrų centro infrastruktūros, be skenavimo, bandymų apeiti sistemas ir be eksploatavimo veiksmų. Todėl ši analizė nesudaro pagrindo teigti, kad įvyko įsilaužimas, duomenų nutekėjimas ar kad konkretūs asmens duomenys buvo neteisėtai pasiekti. Tačiau ji sudaro pagrindą kalbėti apie rimtą kriptografinės ir protokolinės rizikos signalą, kurį sistemos valdytojas turėtų patvirtinti arba paneigti produkcinės konfigūracijos patikrinimu.

Registrų centro atvejis svarbus ne todėl, kad jis leistų daryti skubotas išvadas apie incidentą. Jis reikšmingas todėl, kad parodo sisteminę problemą: kritinėje infrastruktūroje negali likti dviprasmiškų kriptografinių režimų, pasenusių algoritmų ir neaiškaus suderinamumo su senomis integracijomis. Tokie dalykai turi būti tikrinami iki incidento, o ne po jo.

Kriptografiją reikia tikrinti dabar

Detali analizė atskleidė virtinę kritinių spragų, kurios kelia ypač didelį susirūpinimą dėl patikėjimo paslaugų saugumu. Sistemos vis dar remiamasi beviltiškai pasenusiu kriptografiniu profiliu – parametrų pasirašymui naudojama moderniame skaitmeniniame pasaulyje visiškai nebetinkama ir nesaugi SHA1 maišos funkcija, ignoruojant šiuolaikinius HMAC ar struktūrinius XML/JWS standartus.

Maža to, į dienos šviesą išlindo ir skandalingi neatitikimai tarp deklaruojamos politikos bei realaus WSDL (angl. Web Services Description Language, liet. žiniatinklio paslaugų aprašo kalba) kontrakto. Nors oficialiai tvirtinama, kad žemiausias leistinas algoritmas yra SHA256, techninėse schemose vis dar šmėkščioja atgyvenę MD5 bei SHA1, atverdami pavojingas integracines ir vadinamąsias „downgrade“ rizikas nieko neįtariantiems klientams.

Tačiau didžiausią šoką sukėlė net ne atgyvenusių algoritmų naudojimas, o fundamentalūs protokolo dizaino defektai – simuliacijos įrodė, kad dėl primityvaus parametrų sujungimo į vieną eilutę be aiškių ribų ar formatavimo, sistemoje susidaro nevienareikšmė situacija, kai skirtingi duomenų rinkiniai teoriškai gali virsti visiškai tokia pat pasirašoma eilute, taip apsaugant tik informacijos „kratinį“, o ne tikrąją operacijos prasmę.

Šią dramatišką situaciją dar labiau blogina matoma panaudojimo (angl. replay-resistance) grėsmė, nes parašai formuojami be privalomų laiko žymų (angl. timestamp) ar unikalių identifikatorių (angl. nonce), todėl neaiškūs atsakymai gali išlikti validūs nepateisinamai ilgai.

Galiausiai, žvelgiant į ateitį, nerimą kelia aklas prisirišimas prie klasikinio RSA-2048 standarto. Kadangi jis neturi absoliučiai jokio atsparumo kvantiniams kompiuteriams, ilguoju laikotarpiu tapatybės įrodymai gali prarasti savo teisinę vertę, todėl sistemos kūrėjams žūtbūt būtina diegti kriptografinį lankstumą (angl. crypto-agility) ir skubiai bei audituojamai pereiti prie šiuolaikinių saugumo standartų.

Pagrindinės postkvantinių algoritmų standartų bazės jau nebereikia laukti. 2024 m. Nacionalinis standartų ir technologijų institutas (angl. National Institute of Standards and Technology, NIST) paskelbė pirmuosius tris postkvantinės kriptografijos standartus, tokius kaip FIPS 203, paremtą ML-KEM raktų įtvirtinimo mechanizmu, FIPS 204, paremtą ML-DSA skaitmeninių parašų algoritmu, ir FIPS 205, paremtą SLH-DSA atsarginių parašų logika. Tai leidžia organizacijoms pereiti nuo teorinių diskusijų prie valdomų pilotų ir praktinio diegimo.

Turi tapti infrastruktūros dalimi

Valstybės institucijos, bankai, e. prekybos platformos, sveikatos priežiūros sistemos, universitetai ir kritinės infrastruktūros operatoriai vis dažniau remiasi integracijomis, sertifikatais, API parašais, laiko žymomis ir automatizuotu tapatybės patvirtinimu. Jeigu šių grandinių kriptografinis pagrindas tampa neaiškus, silpnėja ne tik IT komponentas, bet ir pasitikėjimas visa skaitmenine paslauga.

Gyventojams nereikia panikuoti. Šis vertinimas nėra pranešimas apie įsilaužimą. Tačiau organizacijoms jis turėtų būti aiškus priminimas: kriptografija nėra foninė techninė detalė, kurią galima palikti tiekėjui ar senai dokumentacijai. Ji turi būti inventorizuojama, tikrinama, atnaujinama ir įrodoma audito lygmeniu.

Silpna kriptografija dažnai nematoma tol, kol sistema veikia. Ji nepasirodo kaip nulūžęs serveris ar klaidos pranešimas vartotojui. Tačiau kai kalbame apie pasitikėjimo infrastruktūrą, kriptografinis neapibrėžtumas pats savaime yra rizika.

Būtini sprendimai nacionaliniu mastu

Lietuvai postkvantinis saugumas turi būti strateginė nacionalinio atsparumo dalis. Jis neturėtų apsiriboti pavienių institucijų techniniais atnaujinimais. Reikia nacionalinio požiūrio į kriptografijos inventorių, tiekėjų reikalavimus, ilgalaikių duomenų apsaugą, viešojo sektoriaus integracijas ir kritinės infrastruktūros pasitikėjimo grandines.

Ši kryptis Lietuvoje jau formuojama per kvantinio ryšio infrastruktūros iniciatyvas ir KTU dalyvavimą Europos kvantinės komunikacijos infrastruktūros (angl. Quantum Communication Infrastructure, QCI) ekosistemoje. „Lat-LitQN“ projekto metu siekiama sukurti ir išbandyti pirmąjį tarpvalstybinį kvantinių ryšių magistralinį tinklą tarp Latvijos ir Lietuvos, o PIONIER-Q-SAT kryptis siejama su palydovinės kvantinės komunikacijos infrastruktūra ir EuroQCI segmentu. Tačiau QKD (angl. Quantum Key Distribution, liet. kvantinis raktų paskirstymas) ir QCI neturi būti suprantami kaip postkvantinės kriptografijos (angl. Post-Quantum Cryptography, PQC) pakaitalas – tai papildančios kryptys. QKD gali padėti apsaugoti konkrečius ryšio kanalus ir raktų paskirstymą, o PQC turi tapti masinių skaitmeninių paslaugų, API, sertifikatų, VPN, TLS ir skaitmeninių parašų migracijos pagrindu.

Strategiškai teisingas kelias Lietuvai yra ne pasirinkti vieną technologiją, o sukurti kvantinėms grėsmėms atsparų kriptografinį sluoksnį. Tai reiškia PQC, QKD ten, kur jis tikslingas, kriptografijos inventorių, QARS rizikos vertinimą, kuris padeda paversti abstrakčią kriptografinę riziką aiškiu prioritetu, tiekėjų reikalavimus ir nuolatinį audituojamą keitimo mechanizmą.

Ne panika, o kriptografinė branda

wPKITSP atvejis turėtų tapti proga ne panikai, o brandžiai diskusijai. Jei faktinė produkcinė konfigūracija neatitinka dokumentuotų rizikingų režimų, tai turi būti aiškiai patvirtinta. Jei atitinka, reikia skubiai pašalinti SHA1 ir MD5 priėmimo galimybes, sutvarkyti WSDL ir dokumentaciją, pakeisti paprastą parametrų konkatenavimą į struktūrinį kanonizavimo (angl. canonicalization) modelį, įdiegti nonce, timestamp, requestId ir replay cache kontrolę, o ilgalaikėje perspektyvoje - parengti PQC ir hibridinės migracijos planą.

Jei atitinka, reikia skubiai pašalinti SHA1 ir MD5 priėmimo galimybes, sutvarkyti WSDL (Web Services Description Language – žiniatinklio paslaugų aprašymo kalba) ir dokumentaciją, pakeisti paprastą parametrų konkatenavimą į struktūrinį kanonizavimo (angl. canonicalization) modelį, įdiegti nonce (vienkartinį skaičių), timestamp (laiko žymą), requestId (užklausos identifikatorių) ir replay cache (pakartotinių užklausų / pakartojimo atakų kontrolės mechanizmą), o ilgalaikėje perspektyvoje – parengti PQC ir hibridinės migracijos planą.

Tai platesnė pamoka visoms organizacijoms: kriptografija turi tapti valdoma infrastruktūros dalimi, kaip ugniasienės taisyklės, pažeidžiamumų valdymas ar saugos operacijų centrų (SOC) stebėsena. Reikia ne tik turėti šifravimą, bet ir žinoti, kur jis yra, kokia jo būsena, kada jis turi būti pakeistas ir kaip tai įrodoma.

Postkvantinis saugumas prasideda ne 2035 metais ir ne tada, kai rinkoje atsiras pakankamai galingas kvantinis kompiuteris. Jis prasideda šiandien – nuo klausimo, ar mūsų pasitikėjimo grandinėse vis dar nėra SHA1, MD5, RSA-only priklausomybės, neaiškaus pasirašomo turinio ar tiekėjo kelio be kriptografinio lankstumo. Jeigu šių klausimų neužduodame dabar, ateities grėsmė tampa šiandienos valdymo klaida.

Ekspertai įspėja, kad ne visos naudingai atrodančios programėlės yra iš tikrųjų naudingos. Dažniausiai jos būna skirtos valyti įrenginius. Tačiau jos gali padaryti daugiau žalos nei suteikti naudos. 

„Neseniai aptikta daugiau kaip 50 pavojingų programėlių, kurios buvo platinamos per programėlių parduotuvę „Google Play“. Jos prisidengė telefono valymo, žaidimų, skaičiuotuvo ar nuotraukų redagavimo įrankiaisir buvoatsisiųstos daugiau kaip2,3 mln. kartų. Tokios programėlės gali apkrauti telefoną reklamomis, rinkti asmeninius duomenis ar net sudaryti sąlygas sukčiams pasiekti įrenginį“, – sako Martynas Vrubliauskas, „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Pasak M. Vrubliausko, kenkėjiškos programėlės išlieka viena dažniausių sukčių naudojamų priemonių –nuo jų apsisaugoti padeda technologijos, bet būtinas ir pačių žmonių budrumas.

„Bitė“ kuria ir diegiatechnologinius sprendimus, kurie padeda atpažinti ir blokuoti sukčiavimo grėsmes. Vis tik technologijos negali apsaugoti nuo visų atvejų –kritiškai svarbus žmonių budrumas ir jų pačių sąmoningumas. Vis tik net ir atsargūs žmonės kartais tampa sukčių aukomis. Tokiais atvejais „Bitės“ klientai gali pasinaudoti draudimu nuo elektroninių apgavysčių, kuris padeda sumažinti patirtą finansinę žalą“, – sako „Bitės profas“.

Kokios programėlės yra nesaugios?

Pasak eksperto, pavojingos programėlės gali apsimesti žinomų prekių ženklų programėlėmis, nepastebimai rinkti informaciją ir net visiškai užblokuoti prieigą prie telefone esančių duomenų.

„Apgaulingos programėlės (angl. „scam“) dažniausiai atrodo itin panašios į gerai žinomų prekių ženklų programėles.Pavyzdžiui, sukčiai gali nežymiai pakeisti populiarios programėlės pavadinimą – vietoj „CCleaner“ pasiūlyti „GCleaner“. Jos vilioja nuolaidomis, dovanomis, tačiau iš tiesų siekia gauti žmogaus prisijungimo duomenis ar kitą jautrią informaciją“, – pasakoja„Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių ekspertas. 

Kita pavojinga kategorija – kenkėjiškos programėlės (angl. „malware“), galinčios telefone diegti papildomą programinę įrangą, šnipinėjimo įrankius ar virusus. Dar didesnę žalą gali sukelti žalingos programėlės(angl. „ransomware“), kurios užšifruoja įrenginyje esančius failus ir reikalauja išpirkos už jų atkūrimą. Dažniausiai pasitaikančios –žalingos reklaminės programėlės (angl. „adware“). Jos siunčia pranešimus, rodo įkyrias reklamas ar nukreipia į pavojingas interneto svetaines.

Į ką atkreipti dėmesį prieš atsisiunčiant

M. Vrubliausko teigimu, viena svarbiausių taisyklių – programėles atsisiųsti tik iš oficialių parduotuvių, tokių kaip „Google Play“ ar „AppStore“.

„Prieš diegiant programėlę rekomenduoju peržiūrėti žmonių atsiliepimus, įvertinimus, atnaujinimų istoriją ir pasidomėti, kas yra jos kūrėjas.Patikimos programėlės paprastai yra reguliariai atnaujinamos, turi daug atsisiuntimų ir žmonių atsiliepimų. Ypač atsargiai reikėtų vertinti naujas programėles, kurios turi mažai atsisiuntimų, žemus įvertinimus ar vos kelis paviršutiniškus komentarus“, – sako „Bitės profas“.

Jis taip pat rekomenduoja atkreipti dėmesį į programėlių prašomus leidimus.

„Jei skaičiuotuvo programėlė prašo prieigos prie kameros ar mikrofono, tai turėtų kelti klausimų. Žmonės dažnai automatiškai patvirtina visus leidimus, nors dalis jų programėlės veikimui visiškai nereikalingi“, – pažymi skaitmeninių paslaugų bendrovės ekspertas.

Jei kyla abejonių dėl telefone esančių programėlių ar jų saugumo,rekomenduojama neskubėti spausti nuorodų, nepatvirtinti įtartinų leidimų. Turintiems senesnius nei 3–4 metų telefonus,reikėtų naudoti antivirusines programėles, pavyzdžiui, „BitdefenderMobileSecurity“, ypač jei įrenginys nebegauna reguliarių saugumo atnaujinimų.