Šiandien su situacija kuomet vėlų vakarą suskamba telefonas, o atsiliepus artimas žmogus prašo pagalbos, gali susidurti kiekvienas.

Balsas atrodo tikras. Intonacija pažįstama. Emocija įtikinama. Tokioje situacijoje natūralu reaguoti iš karto, o ne sustoti ir tikrinti faktus.

Būtent čia išryškėja viena svarbiausių naujojo skaitmeninio amžiaus problemų: vaizdas ir garsas nebėra tokie patikimi įrodymai, kaip manėme anksčiau. Dirbtinio intelekto (DI) įrankiai jau leidžia kurti vis įtikinamesnes balso, veido, nuotraukų ir vaizdo klastotes. Tai keičia ne tik technologijų rinką, bet ir pačią pasitikėjimo logiką.

Ilgą laiką vadovavomės paprasta taisykle: gandais galima netikėti, bet jei pats pamačiau ar išgirdau, vadinasi, tai tikra. 2026-aisiais vien šia taisykle pasikliauti jau nebegalime.

Sintetinės tikrovės era

Dar visai neseniai įtikinamai suklastoti žmogaus balsą ar veidą reikėjo gerokai daugiau techninių įgūdžių, laiko ir išteklių. Šiandien tokie įrankiai tampa vis prieinamesni, pigesni ir paprastesni naudoti.

Tai nereiškia, kad kiekviena klastotė yra tobula. Tačiau net ir neidealiai sukurtas turinys gali pasirodyti įtikinamas, kai žmogus jaučia spaudimą reaguoti nedelsiant. Sukčiams dažnai nereikia nepriekaištingo rezultato – jiems pakanka kelių sekundžių įtikinamo balso, skubos jausmo ir emocinio spaudimo.

Stanfordo universiteto „AI Index 2026“ ataskaita leidžia šią problemą įvertinti platesniame kontekste. Dokumentuotų su DI susijusių incidentų skaičius per metus išaugo nuo 233 iki 362. Tai nereiškia, kad visi šie incidentai buvo susiję su balso klonavimu ar vaizdo klastotėmis, tačiau duomenys atskleidžia bendrą tendenciją – DI keliamos rizikos tampa vis dažnesnės, įvairesnės ir sunkiau valdomos.

Kartu mažėja ir didžiųjų DI modelių kūrėjų skaidrumas. Stanfordo ataskaitoje nurodoma, kad Pamatinių modelių skaidrumo indekso (angl. Foundation Model Transparency Index) vidurkis sumažėjo nuo 58 iki 40 balų iš 100. Didžiausia skaidrumo stoka išlieka srityse, kuriose visuomenei ir reguliuotojams ypač svarbu turėti daugiau aiškumo: mokymo duomenų, skaičiavimo išteklių ir modelių poveikio stebėsenos po jų išleidimo.

Tai nereiškia, kad kiekvieno konkretaus balso klonavimo ar vaizdo generavimo įrankio naudojimo neįmanoma atsekti. Tačiau tai atskleidžia platesnę problemą: galingiausi DI įrankiai plinta greičiau, nei visuomenė ir institucijos spėja sukurti aiškias jų priežiūros, atsekamumo ir atsakomybės taisykles.

Nulaužiamas ne įrenginys, o žmogaus reakcija

Klasikiniai sukčiavimo būdai dažnai rėmėsi prastai parengtais laiškais, įtartinomis nuorodomis ar skambučiais iš nepažįstamų numerių. Tokias apgavystes ne visada buvo lengva atpažinti, tačiau jas dažnai išduodavo aiškūs įspėjamieji ženklai.

DI keičia šią situaciją. Dabar sukčiai gali taikytis ne tik į slaptažodžius ar banko duomenis, bet ir į žmogaus emocinę reakciją. Jei skambučio metu išgirstate vaiko, mamos, sutuoktinio ar vadovo balsą, pirmiausia reaguojate į jo pažįstamumą ir suvokiamą grėsmę, o tik paskui imate racionaliai vertinti situaciją.

JAV Federalinė prekybos komisija yra įspėjusi, kad sukčiams gali pakakti trumpos internete rastos garso ištraukos, pavyzdžiui, iš socialiniuose tinkluose paskelbto vaizdo įrašo, kad pasitelkę DI jie galėtų imituoti artimo žmogaus balsą. Kuo daugiau žmonės viešai dalijasi garso bei vaizdo turiniu, tuo daugiau medžiagos gali būti panaudota klastotėms kurti.

Svarbu suprasti, kad tokios apgavystės veikia ne todėl, kad žmonės yra kvaili ar neatsargūs. Jos veiksmingos todėl, kad išnaudoja natūralias žmogiškas reakcijas: rūpestį artimaisiais, norą padėti, baimę pavėluoti ir pasitikėjimą pažįstamu balsu.

Kai žmogus girdi „reikia veikti dabar“, jam tampa sunkiau ramiai ir kritiškai įvertinti situaciją. Būtent todėl skubos jausmas, prašymas niekam nesakyti ir reikalavimas greitai pervesti pinigus yra vieni svarbiausių įspėjamųjų ženklų.

Nulinio pasitikėjimo principas – ir kasdienybėje

Kibernetinio saugumo srityje jau seniai taikomas vadinamasis nulinio pasitikėjimo principas. Jo esmė paprasta: net jei informacija ar jos šaltinis atrodo pažįstami ir patikimi, tai dar nereiškia, kad jais galima aklai pasitikėti. Reikia papildomo patvirtinimo.

Anksčiau ši logika daugiausia buvo taikoma įmonių tinklams, darbuotojų paskyroms ir įrenginiams. Šiandien ja vis dažniau tenka vadovautis ir kasdieniame gyvenime.

Jeigu sulaukiate netikėto skambučio ar žinutės, kuria artimas žmogus prašo pervesti pinigų, atskleisti slaptažodį ar prisijungimo kodą arba atlikti kitą neįprastą veiksmą, vien balso ar vaizdo nebepakanka. Reikia papildomai įsitikinti žmogaus tapatybe kitu būdu.

Tai gali būti labai paprasta. Nutraukite pokalbį ir patys perskambinkite artimajam numeriu, kurį jau turite savo telefone, arba susisiekite su juo kitu įprastu būdu. Galite užduoti klausimą, į kurį atsakymą žino tik jūsų artimasis. O dar geriau – iš anksto susitarkite su šeima dėl saugos frazės.

Saugos frazė neturi būti sudėtinga. Tai gali būti paprastas žodis ar sakinys, kurio neskelbiate socialiniuose tinkluose ir kurį žino tik artimiausi žmonės. Jei kas nors skambina apimtas panikos ir prašo pinigų, pirmas klausimas gali būti labai paprastas: „Kokia mūsų saugos frazė?“

Jei atsakymo nėra, pokalbį reikia nutraukti ir situaciją patikrinti kitu būdu.

Viešas balsas ir veidas tampa vis jautresne informacija

Iki šiol privatumą dažniausiai siejome su slaptažodžiais, asmens kodais, banko duomenimis ar namų adresu. Tačiau DI amžiuje vis svarbesnė tampa ir informacija, kurią anksčiau galėjome laikyti gana nekalta: balsas, veidas, kalbėjimo maniera ar kasdienio gyvenimo vaizdo įrašai.

Tai nereiškia, kad turime nustoti fotografuotis, filmuoti ar dalytis savo gyvenimo akimirkomis internete. Tačiau verta suprasti, kad viešai prieinami garso ir vaizdo įrašai gali būti naudojami ne tik bendravimui ar prisiminimams išsaugoti, bet ir klastotėms kurti.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti viešai prieinamą vaikų, senjorų, vadovų ir kitų viešų asmenų garso bei vaizdo turinį. Tas pats pasakytina apie darbuotojus, turinčius prieigą prie jautrių duomenų ar priimančius finansinius sprendimus. Kuo daugiau tokios medžiagos prieinama internete, tuo lengviau sukurti įtikinamą imitaciją.

Tai nėra raginimas visko bijoti. Tai raginimas pripažinti, kad skaitmeninė higiena keičiasi. Anksčiau saugojome slaptažodžius. Dabar vis dažniau turime galvoti ir apie savo balso bei veido skaitmeninį pėdsaką.

Kaip keičiasi pasitikėjimas?

Svarbiausia išvada nėra ta, kad niekuo nebegalima tikėti. Toks požiūris taip pat būtų pavojingas, nes visuomenei būtinas pasitikėjimas. Be jo neįmanomi nei santykiai, nei verslas, nei viešasis gyvenimas.

Tikroji išvada kita: šiandien pasitikėti turime kitaip nei anksčiau – ne aklai, o patikrinę.

Anksčiau pakakdavo pamatyti ar išgirsti. Dabar vis dažniau reikia papildomai patikrinti tai, ką matome ir girdime. Ar informacija gauta iš oficialaus šaltinio? Ar galima perskambinti? Ar prašymas atitinka įprastą žmogaus elgesį? Ar nespaudžiama veikti tuoj pat? Ar nereikalaujama pervesti pinigų, atskleisti slaptažodžių ar prisijungimo kodų? Ar galima tapatybę patvirtinti kitu būdu?

Įmonėse tai reiškia aiškias finansinių pervedimų, vadovų nurodymų ir dalijimosi jautria informacija taisykles. Jei darbuotojas gauna balso žinutę ar vaizdo skambutį, kuriame vadovas prašo skubiai atlikti pavedimą, vien to neturėtų pakakti nurodymo autentiškumui patvirtinti. Tokį prašymą reikėtų papildomai patvirtinti oficialiu kanalu ir vadovautis aiškia procedūra.

Šeimose tai reiškia iš anksto sutartas saugos frazes ir paprastą taisyklę: jei netikėtas skambutis kelia paniką ir sulaukiame prašymo skubiai pervesti pinigų, pirmiausia patikriname situaciją ir tik tada veikiame.

Naujas skaitmeninio raštingumo etapas

„Kol nepamatysiu, nepatikėsiu“ buvo naudinga taisyklė tada, kai vaizdą ir garsą suklastoti buvo sunku. Tačiau DI keičia mūsų požiūrį į tai, ką matome ir girdime. Šiandien tikroviškai atrodantis vaizdas ar pažįstamas balsas nebūtinai yra patikimas įrodymas – tai gali būti tik dar vienas signalas, kurį reikia patikrinti.

Tai nereiškia, kad turime gyventi nuolatinėje baimėje. Tiesiog turime prisitaikyti prie naujų skaitmeninio saugumo iššūkių – taip, kaip kadaise išmokome neatidaryti įtartinų nuorodų, nesidalyti slaptažodžiais ir nevesti banko duomenų nepatikimose svetainėse.

DI nesunaikino pasitikėjimo – jis tiesiog pakeitė jo taisykles. Nuo šiol pasitikėti vien tuo, ką matome ar girdime, nebepakanka. Vis svarbiau gebėti patikrinti informacijos šaltinį, prieš reaguojant akimirką sustoti ir nepasiduoti dirbtinai kuriamam skubos jausmui.

Išmanusis laikrodis yra viena iš technologijų leidžiančių stebėti vaiko buvimo vietą ar su juo susisiekti. Todėl „Tele2“ inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius teigia, kad svarbu pakalbėti kodėl ir kada, vaiko vieta bus tikrinama.

Išmanieji laikrodžiai vaikams leidžia skambinti iš anksto patvirtintiems kontaktams ir dalytis savo buvimo vieta, o tėvai gali gauti pranešimą vaikui išėjus už nustatytos teritorijos ribų. Priklausomai nuo modelio, laikrodyje taip pat gali būti SOS mygtukas, žingsniamatis ar galimybė keistis žinutėmis su tėvų patvirtintais kontaktais.

„Toks laikrodis gali būti geras tarpinis sprendimas, kai vaikui dar nereikia išmaniojo telefono, tačiau šeimai svarbu palaikyti ryšį. Prireikus jis gali greitai susisiekti su tėvais, o kritiniu atveju – išsiųsti pagalbos signalą. Vis dėlto šį įrenginį reikėtų naudoti kaip papildomą saugumo priemonę, o ne galimybę stebėti kiekvieną vaiko žingsnį“, – sako „Tele2“ inovacijų ekspertas A. Lukošius.

Svarbios ne tik funkcijos, bet ir duomenų saugumas

Renkantis pirmąjį vaiko išmanųjį laikrodį, „Tele2“ ekspertas pataria pasidomėti jo gamintoju, programinės įrangos atnaujinimais ir susietos programėlės prašomais leidimais. Taip pat verta išsiaiškinti, kur saugomi vaiko buvimo vietos duomenys, kas gali juos pasiekti ir ar šią informaciją galima ištrinti.

Laikrodžio paskyrą reikėtų apsaugoti stipriu, kitur nenaudojamu slaptažodžiu, o esant galimybei – įjungti dviejų žingsnių tapatybės patvirtinimą. Susietą programėlę rekomenduojama siųstis tik iš oficialios parduotuvės, reguliariai atnaujinti ir nesuteikti jai daugiau leidimų, kurių nereikia pagrindinėms funkcijoms veikti.

„Vaiko buvimo vieta yra jautri informacija, todėl renkantis laikrodį nepakanka vertinti tik jo kainą ar funkcijų skaičių. Patikimas gamintojas, aiški privatumo politika, reguliarūs saugumo atnaujinimai ir tinkamai apsaugota tėvų paskyra turėtų būti vieni svarbiausių pasirinkimo kriterijų“, – pabrėžia ekspertas.

Anot A. Lukošiaus, išmanusis laikrodis naudingiausias tuomet, kai šeima laikosi aiškių susitarimų: vaikas žino, kaip susisiekti su tėvais ir kaip elgtis netikėtoje situacijoje, o tėvai jo buvimo vietą tikrina tik esant poreikiui. Aiškūs susitarimai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvų ramybės, vaiko privatumo ir augančio savarankiškumo.

Susitarimai – dar prieš užsegant laikrodį

Prieš perduodant laikrodį vaikui, reikėtų jam paaiškinti, kokius duomenis įrenginys renka, kada tėvai tikrins jo buvimo vietą ir kokiais atvejais reikėtų pasinaudoti SOS mygtuku. Vaikas turi žinoti, kad tėvai gali matyti, kur jis yra, ir suprasti, kodėl ši funkcija naudojama.

„Jeigu tėvai buvimo vietą tikrina kas kelias minutes, skambina vos vaikui nukrypus nuo įprasto maršruto ir reikalauja nuolat pasiaiškinti, technologija gali silpninti tarpusavio pasitikėjimą. Kur kas geriau susitarti, kad ši informacija bus tikrinama vaikui vėluojant, neatsiliepiant ar kilus pagrįstam nerimui. Laikrodis turėtų suteikti vaikui daugiau savarankiškumo, o ne pratinti jį prie minties, kad yra nuolat stebimas“, – teigia A. Lukošius.

Svarbu nepamiršti, kad laikrodžio rodoma buvimo vieta ne visada yra visiškai tiksli. GPS tikslumui įtakos gali turėti pastatai, buvimas patalpose ar ryšio kokybė, todėl programėlėje pateikiami duomenys kartais vėluoja arba rodomi su paklaida.

Šią vasarą vykstant didiesiems renginiams ir festivaliams „Tele2“ pasitelkė specialaus ryšio sprendimus gerinant ryšį tose vietose. 

„Kiekvieną renginį vertiname individualiai. Svarbu ne tik tai, kiek žmonių jame dalyvaus, bet ir kur jis vyksta. Miesto koncertų erdvėje dažniausiai galima sustiprinti jau esamą tinklą, tačiau festivalyje atokesnėje vietovėje dažnu atveju tenka sukurti laikiną ryšio infrastruktūrą“, – sako „Tele2“ technikos direktorius Baltijos šalims Valerij Kovzan.

Vienas svarbiausių vasaros koncertų taškų

Vilniaus Kalnų parke šią vasarą jau koncertavo Andrius Mamontovas, vyko „Lithuanian Pride“ koncertas, „Juodas Vilnius 2026“, „Sting 3.0 Tour“, Ansamblių vakaras „Metų ritmu“, o rugpjūtį koncertų sezoną pratęsė „The Cure“, „Sounds Good Vilnius | Moby“, „Nick Cave & The Bad Seeds“.

Šioje vietoje „Tele2“ jau trečius metus iš eilės renginių laikotarpiu naudoja laikiną mobilią bazinę stotį. Ji padeda padidinti tinklo talpą tada, kai vienoje teritorijoje per trumpą laiką susirenka tūkstančiai lankytojų.

„Per didelį koncertą tinklo naudojimas gali pasikeisti vos per kelias valandas. Žmonės vienu metu tikrina bilietus, skambina, siunčia žinutes, filmuoja ir kelia turinį į socialinius tinklus. Todėl svarbu, kad signalas būtų pasiekiamasir kokybiškai aptarnautų pasidėjusį naudotojų kiekį vienu metu“, – aiškina V. Kovzan.

Padeda išmaniosios antenos

Naudojantis 5G ryšiu dideliuose renginiuose, svarbus ne tik tinklo padengimas, bet ir jo talpa. Todėl „Tele2“ pasitelkia išmaniąsias „Massive MIMO“ antenas, kurios leidžia vienu metu kokybišką 5G ryšį užtikrinti didesniam skaičiui žmonių.

Šią vasarą „Tele2“ pradėjo naudoti naujos kartos 64 siųstuvų ir imtuvų elementų antenas, pakeitusias anksčiau naudotus 32 elementų sprendimus. Jos padeda efektyviau išnaudoti turimus dažnius, palaikyti didesnę tinklo talpą ir sklandesnį duomenų perdavimą net esant didelei miniai.

„Paprastai tariant, tokia antena gali tikslingiau nukreipti stiprų signalą skirtingomis kryptymis ir kokybiškiau aptarnauti atskirus renginio vietos sektorius. Tai leidžia vienu metu dar kokybiškiau aptarnauti daugiau vartotojų ir išlaikyti sklandesnius vaizdo bei balso skambučius“, – sako V. Kovzan.

Atokesnėse vietovėse prireikia kitokių sprendimų

Papildomų sprendimų prireikia renginiams, vykstantiems toliau nuo didžiųjų miestų. Tokiose vietovėse didžiąją metų dalį būna palyginti nedaug žmonių, tačiau festivalio savaitgalį lankytojų skaičius gali išaugti dešimtimis kartų.

Šią vasarą „Tele2“ ryšio infrastruktūra buvo sustiprinta festivalio „Kilkim Žaibu“ vietoje Lėne, Ukmergės rajone. Čia pastatyta nuolatinė bazinė stotis, todėl jos naudą pajunta ne tik festivalio lankytojai, bet ir vietos gyventojai.

Papildomi sprendimai pasitelkti ir Žagarės vyšnių festivalyje prie Žvelgaičių ežero bei „1006 km“ lenktynėse Palangoje. Nauja bazinė stotis taip pat įrengta S. Žukausko poligono teritorijoje, kur vyko „DAIMEX Baltic“ dronų renginys.

„Vietovė, kurioje įprastai būna nedaug žmonių, festivalio metu kelioms dienoms gali sulaukti tūkstančių lankytojų. Todėl vienur pakanka padidinti jau veikiančios stoties pajėgumą, kitur reikia mobilios stoties ar naujos infrastruktūros“, – teigia V. Kovzan.

Ryšys - ne tik dėl socialinių tinklų

Stabilus mobilusis ryšys dideliuose renginiuose reikalingas ne tik norint pasidalinti nuotrauka ar vaizdo įrašu. Lankytojai telefonu naudojasi bilietams, navigacijai, pavežėjų programėlėms ir bendravimui tarpusavyje. Interneto reikia ir prekybininkams, priimantiems elektroninius mokėjimus, bei renginio organizatoriams.

Didelėms minioms pritaikyti sprendimai kai kuriose vietose veikia ir nuolat. Vilniaus Vingio parke, Kauno Dainų slėnyje ir Dariaus ir Girėno stadione Kaune įrengtos specialios stacionarios bazinės stotys bei antenos, galinčios aptarnauti itin didelius lankytojų srautus.

Šiuo metu „Tele2“ greitasis 5G ryšys pasiekiamas 90,2 proc. Lietuvos populiacijos, o 4G ryšys dengia 99,99 proc. populiacijos. Bendrovės bazinių stočių skaičius viršija 1600.

Remiantis tarptautinės interneto greičio matavimo bendrovės „Ookla“ 2026 m. pirmojo pusmečio matavimais, „Tele2“ 5G internetas pripažintas greičiausiu Lietuvoje. Apdovanojimas skiriamas vertinant realių vartotojų matavimų duomenis platformoje „Speedtest“.

Dirbtinis intelektas (DI) iš nišinės technologijos virto kasdieniu darbo įrankiu. Jo įtaka jaučiama kone kiekvienoje profesijoje, todėl su DI galimybėmis ir iššūkiais šiandien susiduria įvairaus amžiaus bei skirtingų sričių specialistai.

Akivaizdu, kad šiuo metu esame išskirtiniame technologijų vystymosi etape, kai matome transformaciją ir tinkamai ja pasinaudoję galime sėkmingai pereiti prie aukštos pridėtinės vertės ekonomikos kūrimo. Tokiu būdu užsitikrintume konkurencinį pranašumą tarptautinėje arenoje, stiprintume savo pozicijas darbo rinkos dalyvių kompetencijų, įgūdžių ir perspektyvų kontekste.

Remiantis naujausiais Eurostato ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, žvilgtelkime į skaitmeninius įgūdžius, finansinio raštingumo svarbą ir DI technologijų naudojimą darbo rinkoje.

Pagrindiniai skaitmeniniai įgūdžiai – būtina sąlyga dalyvauti šiuolaikinėje ekonomikoje

Europos Sąjunga (ES) yra išsikėlusi tikslą, kad iki 2030 m. bent 80 proc. 16–74 metų ES gyventojų turėtų bent pagrindinius skaitmeninius įgūdžius. Tačiau tam neužtenka mokėti atlikti vieną konkrečią užduotį. Šiuo atveju yra vertinama, ar asmuo geba atlikti bent po vieną veiklą kiekvienoje iš penkių skaitmeninių įgūdžių sričių: (1) informacijos ir duomenų raštingumo; (2) bendravimo ir bendradarbiavimo; (3) skaitmeninio turinio kūrimo; (4) saugumo; (5) problemų sprendimo. Kitaip sakant, anketinės apklausos būdu yra siekiama įvertinti, ar asmuo turi bent pagrindinius bendruosius skaitmeninius įgūdžius.

Akivaizdu, kad šiandieniniame pasaulyje šie įgūdžiai yra būtini dalyvaujant darbo rinkoje, saugiai naudojantis elektroninėmis paslaugomis (įskaitant elektroninės valdžios ir elektroninės sveikatos paslaugas), mokantis visą gyvenimą ir didinant ekonomikos konkurencingumą ir socialinę įtrauktį. Visa tai yra reikalinga tam, kad būtų sumažinta skaitmeninė atskirtis ir stiprinamas visuomenės pasirengimas skaitmeninei ekonomikai. Skaitmeninė ekonomika apima prekių ir paslaugų kūrimą, gamybą, prekybą ir teikimą naudojant skaitmenines priemones, skatinant produktyvumą, inovacijas ir ekonomikos augimą.

Lietuvos skaitmeniniai įgūdžiai gerėja, tačiau atotrūkis nuo ES išlieka

Remiantis Eurostato duomenimis, 2025 m. 93 proc. ES gyventojų internetu naudojosi bent kartą per savaitę, tačiau net 40 proc. ES gyventojų neturėjo pagrindinių arba aukštesnio lygio skaitmeninių įgūdžių. Kita vertus, situacija gerėja: 2021 m. 46 proc. ES gyventojų neturėjo pagrindinių arba aukštesnio lygio skaitmeninių įgūdžių, t. y. 6 proc. punktais daugiau nei 2025 m. ES kontekste 2025 m. išsiskiria Nyderlandai (83,6 proc.), Airija (82,8 proc.), Danija (81,5 proc.) ir Suomija (81 proc.), kuriuose gyventojų, turinčių pagrindinius arba aukštesnio lygio skaitmeninius įgūdžius, yra daugiau nei 80 proc. Visgi Lietuva (53,8 proc.) yra žemiau ES vidurkio (60,4 proc.). Kitaip sakant, 2025 m. Lietuvoje 46,2 proc. gyventojų neturėjo bent pagrindinių skaitmeninių įgūdžių. Kita vertus, dinaminiame kontekste situacija gerėja: 2021 m. šis rodiklis siekė 51,2 proc.

Vis dėlto, Lietuva atsilieka. Vienos iš pagrindinių priežasčių gali būti susijusios su darbo rinkos ypatumais. Lyderiaujančiose šalyse didesnė ekonomikos dalis grindžiama žiniomis ir technologijomis, todėl darbuotojai dažniau naudoja įvairias skaitmenines priemones ir nuolat tobulina savo įgūdžius. Būtina išskirti ir ilgalaikes investicijas į skaitmeninį švietimą. Suomija, Danija, Nyderlandai ir Airija jau daugelį metų nuosekliai investuoja į skaitmeninį ugdymą mokyklose, mokytojų kompetencijas, suaugusiųjų mokymąsi ir viešųjų paslaugų skaitmenizavimą. Manytina, kad tai padėjo sukurti aukštą skaitmeninio raštingumo lygį visose amžiaus grupėse. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad Lietuvoje, vertinant įvairius skaitmeninių gebėjimų aspektus, gyventojų skaitmeninės kompetencijos vis dar nėra pakankamos.

Galiausiai – mokymasis visą gyvenimą. Tokiose šalyse kaip Švedija (2025 m. 41,9 proc.), Danija (35,6 proc.), Suomija (32,7 proc.) ir Nyderlandai (32,4 proc.), mokymosi visą gyvenimą veiklose dalyvauja didžiausia 18–64 metų gyventojų dalis ES. Kitaip sakant, nurodytų šalių gyventojai nuolatos įgyja, atnaujina ar tobulina žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Lietuva pagal šį rodiklį 2025 m. buvo žemiau ES vidurkio (19,8 proc.), t. y. tik 15 proc. 18–64 metų gyventojų buvo įsitraukę į mokymosi visą gyvenimą procesą.

Akivaizdu, kad mažas įsitraukimas į mokymosi visą gyvenimą veiklas veikia ir skaitmeninių įgūdžių lygį. Sparčiai keičiantis technologijoms, vien mokykloje ar universitete įgytų žinių nebepakanka. Žmonės, kurie nuolat dalyvauja mokymuose, lengviau įgyja naujų skaitmeninių kompetencijų, prisitaiko prie darbo rinkos pokyčių ir efektyviau naudojasi skaitmeninėmis paslaugomis. Todėl šalys, kuriose mokymasis visą gyvenimą yra plačiai paplitęs (pvz., Danija, Suomija, Nyderlandai), paprastai pirmauja ir pagal gyventojų skaitmeninius įgūdžius.

Skaitmeninė ekonomika reikalauja ne tik technologijų, bet ir finansinių gebėjimų

Kitas iššūkis Lietuvos gyventojams yra finansinis raštingumas. 2023 m. Lietuvos bankas, taikydamas EBPO parengtą metodiką, organizavo ir įgyvendino finansinio raštingumo tyrimą. Metodiniu požiūriu finansinis raštingumas buvo vertinamas pagal tris komponentus: finansines žinias, finansinę elgseną ir finansinį požiūrį. Remiantis EBPO duomenimis, nustatyta, kad lietuvių finansinio raštingumo indeksas sudarė 56,1 proc. (100 proc. vertinimo skalėje), kuris buvo mažesnis už tyrime dalyvaujančių EBPO šalių vidurkį – 62,7 proc. Lietuvos finansinio raštingumo indeksas buvo mažiausias ir Baltijos šalyse (Latvijoje – 58,6 proc., Estijoje – 67,2 proc.). Tai rodo, kad lietuviams trūksta finansinio pobūdžio žinių, tinkamos finansinės elgsenos ir racionalaus finansinio požiūrio.

ES kontekste finansinio raštingumo lyderėmis galima įvardyti Vokietiją (76 proc.) ir Airiją (70 proc.). Šių šalių gyventojams finansinis raštingumas yra ne tik teorinių žinių rinkinys, bet ir kasdienėje veikloje taikomi gebėjimai valdyti pajamas, santaupas, riziką ir ilgalaikius finansinius tikslus.

Daugiau kaip trečdalis ES gyventojų naudojo generatyvinio DI įrankius

Remiantis Eurostato duomenimis, 2025 m. generatyvinio DI įrankiais naudojosi 35 proc. ES gyventojų, kurie per pastaruosius 3 mėnesius naudojosi internetu, o Lietuva jau aplenkė ES vidurkį – čia DI naudojosi 41,3 proc. gyventojų. Lyderėmis šioje kategorijoje buvo Graikija (49,5 proc.), Estija (49,2 proc.), Danija (48,6 proc.) ir Malta (48,4 proc.) – šalys, kuriose DI technologijas naudojo beveik kas antras gyventojas. Estijos rezultatą galima susieti su ilgalaike skaitmenizacijos strategija, o Danijos lyderystė išsiskiria aukštu gyventojų skaitmeninių įgūdžių ir mokymosi visą gyvenimą lygiu.

Tarp 16–24 m. jaunuolių Lietuvoje DI technologijas naudoja net 74,6 proc. (ES vidurkis – 64,6 proc.). Kitaip sakant, į darbo rinką ateina karta, kuriai dirbtinis intelektas yra toks pat natūralus įrankis kaip interneto paieška ar išmanusis telefonas. Vis dėlto, tarp 55–74 m. gyventojų Lietuvoje DI technologijas naudojo tik 11,3 proc. (ES vidurkis – 13,9 proc.). Tai rodo, kad technologijų atotrūkis tarp kartų išlieka didelis. Akivaizdu, kad skaitmeninis, finansinis raštingumas, lankstumas, inovatyvumas, gebėjimas mokytis visą gyvenimą yra vieni pagrindinių šių laikų įgūdžių ir kompetencijų, keičiančių iki šiol vyravusius standartinius, tradicinius darbo metodus.

Kita vertus, tai sukuria terpę kurti, formuoti ir stiprinti konkurencinius pranašumus tiek mikroekonominiame, tiek makroekonominiame lygmenyje. Vis dėlto, tiek Lietuvoje, tiek visoje ES DI technologijos dažniau yra naudojamos asmeniniams poreikiams nei darbui. 2025 m. Lietuvoje tokiems tikslams DI technologijas naudojo 36,2 proc. gyventojų (darbui – 21,1 proc.; mokymuisi – 10,1 proc.).

DI technologijų naudojimas įmonėse: Lietuva juda į priekį

Verslas taip pat naudoja DI technologijas. 2025 m. 21,3 proc. Lietuvos įmonių naudojo DI technologijas (2024 m. – 8,8 proc.), t. y. šiek tiek daugiau nei ES vidurkis (20 proc.). Dažniausi DI technologijų naudojimo tikslai buvo susiję su rašytinės kalbos analize (16 proc.), paveikslėlių, vaizdo ar garso medžiagos generavimu (11,5 proc.) ir įvairių darbo procesų automatizavimu (8,7 proc.).

2025 m. DI technologijas naudojančių įmonių kontekste lyderėmis buvo tokios šalys kaip Danija (42 proc.), Suomija (37,8 proc.), Švedija (35 proc.) ir Belgija (34,5 proc.). Vienos pagrindinių lyderystės priežasčių yra susijusios su aukštu skaitmeninės ekonomikos išsivystymu, inovacijų kultūra, įmonių gebėjimu diegti naujas technologijas ir kvalifikuotų specialistų prieinamumu. Taigi, matome, kad Lietuvos verslas juda teisinga kryptimi, tačiau DI vis dar nėra kasdienis įrankis daugumai įmonių. Tad didžiausias potencialas dar yra priešakyje.

Technologijų amžiuje – aukštesnė švietimo kartelė

Akivaizdu, kad darbuotojas, sėkmingai galintis konkuruoti darbo rinkoje ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje, neišvengiamai turės gebėti efektyviai ir kompleksiškai naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, įskaitant DI technologijas.

Neatsiejama šio proceso dalimi turės būti loginis ir kritinis mąstymas, gebėjimas priimti racionalius sprendimus kritinėse situacijose ar neapibrėžtumo erdvėje. O finansinio, skaitmeninio raštingumo nauda turėtų būti ne tik savaime suprantamas dalykas, bet ir plačiai naudojamas aukštesniame nei baziniame lygmenyje.

Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos švietimo kartelė negali būti nuleista, priešingai – turi būti atsižvelgiama į šiandienines realijas ir ugdomi atitinkamų sričių profesionalai, kurių žinios ir kompetencijos prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos augimo.

Europos Komisija praėjusią savaitę paskelbė apie pirmuosius šešis harmonitizuotus DPP standartus bei produktų pasų registrą. Tokie sprendimai yra pradžia, kuri leidžia pradėti pasirengimą. 

Ką šie pokyčiai reiškia verslui, komentuoja standartų organizacijos „GS1 Lithuania“ ekspertė Indrė Lasionienė, atstovavusi Lietuvai Europos darbo grupėse, kurios rengė pirmuosius skaitmeninių produktų pasų standartus.

Paskelbti pirmieji skaitmeninio produkto paso (DPP) standartai

Skaitmeninis produkto pasas – tai sprendimas, leidžiantis vienoje vietoje pateikti svarbiausią informaciją apie produktą per visą jo gyvavimo ciklą.

Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbti pirmieji šeši harmonizuoti skaitmeninių produktų pasų standartai, parengti įgyvendinant Tvarių produktų ekologinio projektavimo reglamentą (ESPR).

Šie standartai nustato pagrindinius techninius reikalavimus kuriant skaitmeninio produkto paso technologinius sprendimus – apibrėžia, kaip bus identifikuojami produktai, keičiamasi duomenimis, saugoma informacija ir užtikrinama skirtingų sistemų sąveika.

„Iki šiol daugiausia buvo ruošiamas teisinis pagrindas skaitmeninių produktų pasų atsiradimui. Paskelbus pirmuosius harmonizuotus standartus, verslas ir IT sprendimų kūrėjai jau turi aiškesnes technines gaires, kuriomis gali vadovautis kurdami skaitmeninio produkto paso sprendimus“, – sako I. Lasionienė.

Tikimasi, kad artimiausiu laiku bus paskelbti dar du Europos standartai, susiję su prieigos teisėmis ir duomenų autentiškumu. Juos planuojama patvirtinti artimiausiais mėnesiais.

Pradeda veikti skaitmeninių produktų pasų (DPP) registras

Kartu su pirmaisiais standartais Europos Komisija taip pat pristatė skaitmeninių produktų pasų registrą. Jis skirtas skaitmeninių produktų pasų užregistravimui ir padės užtikrinti vieningą DPP sistemos veikimą visoje Europos Sąjungoje.

Pasak GS1 standartų ekspertės I. Lasionienės, DPP registras yra dar vienas svarbus žingsnis pereinant nuo pasirengimo prie praktinio skaitmeninio produkto paso įgyvendinimo.

Europos Komisija taip pat pristatė specialią interneto svetainę, kurioje skelbiama techninė informacija, dokumentacija ir kita verslui aktuali medžiaga apie skaitmeninio produkto paso įgyvendinimą.

Ką tai reiškia verslui?

Pirmųjų DPP standartų paskelbimas suteikia galimybę pradėti ruoštis būsimiems pokyčiams.

„Įmonėms tai tinkamas metas įsivertinti savo produktų duomenis ir informacines sistemas, nes nuo jų priklausys sklandus skaitmeninio produkto paso diegimas“, – teigia I. Lasionienė.

Pirmasis privalomas DPP taikymo etapas numatytas 2027 m. vasario 18 d., kai jis taps privalomas tam tikrų tipų baterijoms.

Vėliau reikalavimai bus palaipsniui pradėti taikyti ir kitoms didelį poveikį aplinkai turinčių produktų grupėms, pavyzdžiui, tekstilei, geležies ir plieno gaminiams, elektronikai, žaislams, baldams bei statybos produktams.