DI vis dažniau naudojamas Lietuvos darbuotojų kasdienybėje, tačiau jo galimybės išnaudojamos nepakankamai. „Samsung“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad lietuviai jį dažniausiai pasitelkia informacijos paieškai, tekstams ir idėjoms kurti, o sudėtingesnes užduotis patiki retai. Ekspertų teigimu, trūksta gebėjimo geriau išnaudoti DI galimybes.

Baltijos šalyse atliktos vartotojų nuomonės apklausos duomenimis, DI įrankius kasdien darbe naudoja 15,3 proc. Lietuvos respondentų, dar 25,8 proc. – kelis kartus per savaitę. Vis dėlto beveik ketvirtadalis (23,9 proc.) apklaustųjų teigia DI darbo reikmėms niekada nenaudoję.

„Samsung“ komunikacijos vadovės Lietuvoje Eglės Tamelytės teigimu, šie skaičiai rodo, kad DI integracija į kasdienius darbo procesus dar tik įsibėgėja. Nors technologija daugeliui jau pažįstama, ji vis dar dažniau pasitelkiama atskiroms užduotims atlikti, o ne sistemingai darbo procesams optimizuoti.

DI patikime paprastesnes užduotis

Tyrimas atskleidė, kad populiariausias DI panaudojimo būdas Lietuvoje – informacijos paieška. Šiam tikslui technologiją pasitelkia 52,1 proc. respondentų, 37,6 proc. ją naudoja tekstams rašyti ar redaguoti, o 35,2 proc. – naujoms idėjoms generuoti.

Gerokai rečiau DI išnaudojamas sudėtingesnėms užduotims: duomenų analizei ar ataskaitoms rengti jį pasitelkia 19,8 proc. apklaustųjų, o darbo procesams automatizuoti – vos 14,4 proc.

„Šiandien daugelis darbuotojų jau žino, kad DI gali per kelias sekundes parengti laiško juodraštį ar apibendrinti informaciją. Tačiau tai – tik nedidelė technologijos potencialo dalis. Didžiausias produktyvumo pokytis įvyksta tuomet, kai DI ne tik padeda greičiau atlikti vieną užduotį, bet ir leidžia iš esmės pakeisti pasikartojančių darbų eigą“, – aiškina E. Tamelytė.

Anot jos, pavyzdžiui, užuot kaskart prašius DI apibendrinti atskirą dokumentą, galima sukurti nuoseklų procesą, kuriame informacija surenkama, susisteminama ir parengiama tolesnei analizei. Taip darbuotojui lieka daugiau laiko sprendimams, kuriems būtinas žmogiškasis vertinimas.

Laiko sutaupome mažiau nei kaimynai

Ribotas DI galimybių išnaudojimas atsispindi ir vertinant, kiek darbo laiko ši technologija padeda sutaupyti. Apklausos duomenimis, 13,1 proc. lietuvių naudodamiesi DI laiko apskritai nesutaupo, o dar 68,7 proc. per savaitę sutaupo ne daugiau kaip dvi valandas.

Tuo metu bent tris valandas per savaitę sutaupo 18,2 proc. Lietuvos respondentų. Latvijoje šis rodiklis siekia 29,6 proc., Estijoje – 24,6 proc.

Pasak E. Tamelytės, vertinant DI naudą svarbu atskirti greičiau atliekamas užduotis nuo realaus produktyvumo augimo. Vien tai, kad DI per minutę sugeneruoja tekstą, dar nereiškia, kad visas darbo procesas tapo efektyvesnis.

„Jeigu darbuotojas sutaupo penkias minutes rengdamas laišką, tačiau tiek pat laiko praleidžia tikrindamas ir taisydamas DI pateiktą informaciją, apčiuopiamos naudos gali ir nelikti. Todėl svarbu vertinti ne vien technologijos veikimo greitį, bet ir galutinį rezultatą – kiek laiko, įvertinus visas užduoties dalis, iš tiesų pavyko sutaupyti“, – pastebi ekspertė.

Jos teigimu, didesnę naudą galima pasiekti identifikavus reguliariai pasikartojančius darbus, kuriuose pasitelkus DI būtų galima sutaupyti ne pavienes minutes, o reikšmingą kiekį valandų per savaitę.

Didžiausia DI nauda slypi kitur

Nors dirbtinio intelekto nauda dažniausiai vertinama pagal tai, kiek laiko jis padeda sutaupyti, ekspertai atkreipia dėmesį, kad ne mažiau svarbus ir kitas aspektas – kiek kasdienių sprendimų technologijos gali priimti už žmogų. Būtent šia kryptimi DI vis sparčiau žengia iš kompiuterių ekranų į išmaniuosius telefonus ir kitus išmaniuosius įrenginius.

„Šiandien apie DI vis dar dažniausiai galvojame kaip apie įrankį, kuriam turime suformuluoti užduotį, kad gautume norimą rezultatą. Tačiau šį technologija vystoma kita kryptimi – link sprendimų, kurie geba atpažinti situaciją, prisitaikyti prie žmogaus poreikių ir veiksmus atlikti savarankiškai. Tikroji DI vertė atsiskleidžia tuomet, kai nebereikia nuolat galvoti, kaip technologiją panaudoti, nes ji natūraliai įsilieja į mūsų kasdienybę“, – sako E. Tamelytė.

Tokio DI pritaikymo nereikia ieškoti toli – jis jau persikėlė ir į darbą, ir į kasdienį gyvenimą. „Galaxy AI“ išmaniuosiuose telefonuose gali padėti apibendrinti susitikimus, susisteminti užrašus ar išversti pokalbį, o namuose išmanieji šaldytuvai prisideda prie patogesnio maisto atsargų ir energijos sąnaudų valdymo.

Pasak E. Tamelytės, šie pavyzdžiai iliustruoja svarbų pokytį – DI nauda nebūtinai turi būti matuojama vien sutaupytomis minutėmis. Ne mažiau reikšminga tai, kad technologija sumažina žmogui tenkančių smulkių sprendimų skaičių ir leidžia daugiau dėmesio skirti svarbesnėms veikloms.

„Per dieną priimame daugybę nedidelių sprendimų, kurių atskirai net nepastebime, tačiau kartu jie reikalauja daug mūsų laiko ir dėmesio. Jeigu technologija gali perimti bent dalį šios naštos, jos kuriama vertė tampa gerokai platesnė nei paprastas laiko taupymas. Manau, būtent galimybė sumažinti kasdienę informacinę ir rutininių sprendimų naštą ateityje taps vienu svarbiausių kriterijų vertinant DI naudą“, – apibendrina ekspertė.

Kaip gydytojai padėjo sukurti jiems skirtą DI asistentą

„Labai patiko, kaip įrankis įvertino, kad pacientė atsisako tyrimų, surašė viską, ką sakiau ir skliaustuose paneigė, labai patogu“, – rašė bandymuose dalyvavusi šeimos gydytoja.

„Gydytojo asistentą“ vystome kaip platformą, kuri pasitelkia DI kasdienėms gydytojo užduotims palengvinti. Dokumentavimas, paciento istorijos paieška ir klinikinių kodų pasiūlymai – pirmosios sritys, kuriose šią idėją įgyvendiname ir tikriname su gydytojais.

Viename ankstyvųjų bandymų nosies polipai transkripcijoje buvo užfiksuoti teisingai, tačiau sugeneruotoje anamnezėje jų nebeliko. Vadinasi, teisingai atpažinti pokalbį dar nepakanka, kad svarbūs faktai patektų į dokumentą. AAI Labs komandoje buvome nepakankamai įvertinę, kiek dokumento naudingumas priklauso nuo detalių, faktų eiliškumo, formuluočių ir informacijos vietos. Gydytojų bandymai pakeitė ir dokumentų generavimą, ir supratimą, kokio asistento reikia kasdieniam darbui.

Kurdami asistentą remiamės nusistovėjusia klinikinio dokumento struktūra, informacijos prasme ir gydytojo profesine atsakomybe. Technologija turi padėti atlikti šį darbą, o kaip keisti darbo eigą, sprendžiame kartu su gydytojais.

Dokumentas turi atitikti gydytojo darbą

Viename teste kitų specialistų anksčiau paskirti vaistai sugeneruotame dokumente atrodė kaip šio vizito metu paskirtas gydymas. Taip pasikeitė įrašo prasmė: ankstesnis gydymas dokumente buvo pateiktas kaip naujas paskyrimas.

E025 ambulatorinio apsilankymo aprašyme nusiskundimai, anamnezė, objektyvi būklė, tyrimai ir rekomendacijos turi savo vietą. Gydytojos prašė atskirti ankstesnį, šiuo metu taikomą ir naujai paskirtą gydymą. Jos siuntė užpildytų formų pavyzdžius ir aiškino, kuo skiriasi ūmios ligos konsultacija, tyrimų aptarimas ar profilaktinis patikrinimas. Pagal šią medžiagą rengėme skirtingiems vizitams pritaikytus šablonus.

Paaiškėjo ir tai, kad rašymo stilius svarbesnis, nei numatėme. Gydytoja paprašė tyrimų skiltyje tiesiog išvardyti paskirtus tyrimus. Išplėstiniai sakiniai ir pasikartojimai rekomendacijose trukdė. Kiekvienas gydytojas turi savo įpročių, tačiau pateiktuose pavyzdžiuose kartojosi glaustas, faktinis tekstas. Todėl dokumentų generavimą pradėjome derinti prie šių pavyzdžių ir konkrečių skilčių reikalavimų.

Medicininė kalba reikalavo atskiro darbo. Bandymuose sistema painiojo terminus, santrumpas ir vaistų pavadinimus. „Ritmiška“ ir „aritmiška“ skiriasi nedaug, tačiau aprašo skirtingą širdies ritmą. Dėl to transkripcijos apdorojimas apima medicininių terminų tikslinimą ir galimai netiksliai atpažintų medicininių frazių pateikimą gydytojui peržiūrėti. Jei neaišku, kuris terminas buvo pasakytas, sistema turi parodyti šią abejonę gydytojui, o ne nepastebimai pasirinkti vieną variantą.

„Gražus ir nevarginantis apipavidalinimas ir kartais DI stebėtinai gerai pagauna mintį“, – rašė viena sistemą testavusi šeimos gydytoja. Tačiau tame pačiame atsiliepime ji nurodė netikslius žodžius ir klaidingą informacijos išdėstymą. Šis atsiliepimas parodė, kad patogi sąsaja ir teisingai užfiksuoti atskiri faktai dar nereiškia, jog visas dokumentas parengtas tinkamai.

Paciento istorija reikalinga ir vizito metu

Viena gydytoja norėtų asistentui užduoti klausimą „Kada paskutinį kartą buvo tirtas feritinas?“ ir gauti atsakymą neieškodama jo ankstesniuose įrašuose. Kitas prašymas buvo rasti konkretaus specialisto, pavyzdžiui, kardiologo, konsultaciją.

Gydytojams svarbu matyti ankstesnes išvadas, tyrimus ir vartojamus vaistus šalia dabartinio vizito. Bandymuose išsakyti prašymai formavo paciento suvestinę ir joje veikiančią klausimų funkciją. Nauda priklauso ir nuo to, kokius paciento duomenis konkreti įstaiga gali pateikti asistentui.

Gydytojos taip pat aprašė konsultacijas, kurios tęsiasi keliais etapais. Pacientas išsiunčiamas kraujo tyrimui ar rentgeno nuotraukai, gydytojas priima kitą žmogų, o vėliau grįžta papildyti pirmojo vizito. Įrankis, kuriame išsaugotas vizitas laikomas užbaigtu, tokios darbo eigos neatitinka: gydytojui reikia tęsti tą pačią konsultaciją, o ne pradėti naują dokumentą. Todėl sukūrėme galimybę išsaugotą vizitą pratęsti, pridėti naują įrašą ir peržiūrėti bendrą dokumentą, išlaikant ankstesnių etapų istoriją.

Vizitą užbaigti padeda ir tinkamai parinkti kodai

Gydytojų bandymuose kartojosi dar vienas prašymas: pagal dokumentuotą situaciją pasiūlyti TLK-10-AM diagnozės kodą. Rečiau naudojamo kodo paieška užima laiko, o vien sutampantis žodis dar nereiškia, kad rastas tinkamas variantas.

Gydytojui reikia pasiūlymo, kurį būtų galima patikrinti pagal dokumentuotą situaciją. Todėl kandidatus atrenkame iš oficialių katalogų, pateikiame juos pagrindžiančius dokumento fragmentus ir paliekame gydytojui galutinį pasirinkimą. Gydytojas gali ieškoti ir kito kodo. Atskirai veikia PSDF paslaugų kodų ir ACHI procedūrų kodų paieška bei pasiūlymai. Jų poreikis priklauso nuo specialybės; šeimos gydytojų grįžtamajame ryšyje ACHI buvo mažiau aktualūs.

Vertinant DI asistentą gydytojams, svarbu žiūrėti į visą darbo eigą, o ne vien į tai, kaip gerai atliekama atskira užduotis. Greitai parengta santrauka mažai padeda, jei gydytojui tenka iš naujo ieškoti paciento istorijos, taisyti faktų išdėstymą ar pradėti naują dokumentą grįžus po tyrimų. Todėl svarbiausias klausimas – ar asistentas padeda gydytojui atlikti darbą lengviau, greičiau ir tiksliau, išlaikant galimybę patikrinti informaciją ir priimti galutinį sprendimą.

Telefoną, kitaip nei kompiuterį, retai išjungiame, tačiau retkarčiais jį perkrauti naudinga. Ypač tuomet, kai įrenginys pradeda lėtėti, teigia „Bitė Lietuva“.

„Jei telefonas veikia įprastai, nėra taisyklės, kad jį būtina reguliariai perkrauti. Vis dėlto perkrovimas iš naujo paleidžia visą telefono sistemą – programėlės uždaromos, atlaisvinama operatyvioji atmintis, o pats įrenginys iš naujo prisijungia prie mobiliojo tinklo. Tai paprastas veiksmas, kuris tam tikrais atvejais gali pagerinti telefono veikimą“, – sako Audrius Vengalis, „Bitė Lietuva“ radijo tinklo planavimo ir optimizavimo vadovas.

Sulėtėjus telefonui padės „Restart“ mygtukas

Telefono meniu paprastai galima rinktis vieną iš dviejų veiksmų – telefoną perkrauti („Restart“) arba visiškai išjungti („Power off“). Pirmuoju atveju sistema išjungiama ir telefonas iškart automatiškai paleidžiamas iš naujo. Antruoju – telefonas lieka išjungtas tol, kol žmogus pats jį vėl įjungia. Abi funkcijos yra identiškos, tačiau „Restart“ mygtukas kartais būna tiesiog patogesnis – telefonas po kelių akimirkų įsijungia pats.

„Kai kuriuose „Samsung“ telefonuose yra funkcija automatiškai perkrauti įrenginį, kai to reikia („Restart when needed“). Taip telefonas gali pats persikrauti, kai padidėja atminties naudojimas arba išmanusis ilgiau nebuvo perkrautas. Panašių funkcijų turi ir kitų gamintojų telefonai. Pavyzdžiui, dalyje „Xiaomi“, „Honor“ telefonų galima nustatyti, kad įrenginys tam tikru metu pats išsijungtų ir vėl įsijungtų“, – vardija skaitmeninių paslaugų bendrovės „Bitė Lietuva“ ekspertas.

„iPhone“ telefonuose atskiro „Restart“ pasirinkimo nėra. „Apple“ rekomenduoja telefoną tiesiog išjungti ir vėl įjungti.

Ryšiui pagerinti – skrydžio režimas

Jeigu norima tik iš naujo prisijungti prie mobiliojo tinklo, pavyzdžiui, susidūrus su ryšio sutrikimais konkrečioje vietovėje, viso įrenginio perkrauti visai nebūtina. Tam gali pakakti trumpam įjungti skrydžio režimą.

„Telefonas su tinklu bendrauja nuolat. Judant žmogui, jis persijungia nuo vieno ryšio bokšto prie kito, o kirtus valstybės sieną turi užsiregistruoti kitos šalies operatoriaus tinkle. Kai jungiame skrydžio režimą, telefoną nuo mobiliojo tinklo trumpam atjungiame, o jį išjungus įrenginys iš naujo ieško pasiekiamo tinklo ir prie jo prisijungia. Ši funkcija praverčia ir tankioje miesto vietovėje ar judant automobiliu. Trumpam aktyvavus skrydžio režimą, įrenginys iš naujo jungsis prie bokšto, kurio signalas yra stipriausias. Todėl, jei norime atnaujinti tik prisijungimą prie tinklo, dažnai nebūtina perkrauti viso telefono“, – pataria A. Vengalis.

Rekomenduojama skrydžio režimą palaikyti įjungtą bent 10–15 sekundžių. Keliaujant užsienio šalyse ir susidūrus su ryšio nesklandumais pravartu pauzę padaryti ilgesnę – apie 30 sekundžių. Taip yra todėl, kad užsienyje telefonas prisijungia prie vietinio operatoriaus tinklo, tačiau mobiliojo interneto duomenys dažnai dar keliauja per namų operatoriaus tinklą, dėl to pailgėja duomenų kelias.

„Norint naudotis visomis telefono ir mobiliojo tinklo galimybėmis, kartu verta prisiminti ir tai, kada paskutinį kartą keitėte SIM kortelę. Iki 2014 metų išduotos kortelės gali nepalaikyti 4G ar 5G ryšio. Jei SIM kortelė naujesnė, patikrinkite, kokį ryšį rodo telefono ekrane. Jei telefonas ir jūsų planas palaiko 4G ar 5G, tačiau ryšys neatsistato, trumpam įjunkite skrydžio režimą. Jei tai nepadeda, perkraukite telefoną“, – vardija A. Vengalis.

Tobulėjant dirbtiniui intelektui, rinkos ir investuotojai linksta į fizinį dirbtinį intelektą. Jis pasižymi ne tik gebėjimu apdoroti ir generuoti informaciją, bet ir savarankiškai atlikti užduotis ir veikti pasaulyje. 

Fizinį dirbtinį intelektą jau galima sutikti keliuose

Dirbtinis intelektas šiandien žengia į naują raidos etapą. Pirmąją DI pažangos bangą paskatino didieji kalbos modeliai ir generatyvinis DI, bet tobulėjant technologijoms ir mažėjant jų kaštams, viena pirmųjų plačiai komercializuotų fizinio DI sričių tapo autonominis transportas.

Viena pagrindinių šio proveržio priežasčių yra eismo saugumas. Net 94 proc. eismo įvykių lemia žmogiškosios klaidos, o autonominis vairavimas laikomas vienu palankiausių sprendimų mažinti avaringumą. Autonominiai automobiliai tapo savotišku fizinio DI „bandymų poligonu“, o milijardinės investicijos į automobilių sektorių finansavo technologijas, kurios vėliau tampa pagrindu kitoms fizinio DI sritims.

Ryškiausias šių technologijų pritaikymo pavyzdys šiuo metu yra robotaksi, kurių paslaugos jau teikiamos JAV ir Kinijoje, o pirmieji šių sprendimų diegimo projektai pamažu pasiekia ir Europą. „Goldman Sachs“ vertinimu, robotaksi rinkos vertė nuo kelių milijardų JAV dolerių 2025 m. galėtų išaugti iki 415 mlrd. JAV dolerių 2035 metais.

Ateityje autonominio vairavimo sprendimai gali plėstis ir į kitas transporto sritis, ypač krovinių gabenimą. Šis sektorius šiuo metu susiduria su augančiu profesionalių vairuotojų trūkumu. Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) duomenimis, pasaulyje šiuo metu trūksta apie 3,6 mln. sunkvežimių vairuotojų, o per artimiausius penkerius metus dar 3,4 mln. dabartinių vairuotojų pasieks pensinį amžių.

Mokslinė fantastika pamažu tampa realybe

Jeigu autonominiai automobiliai yra pirmoji fizinio DI komercializacijos banga, tai didžiausi investuotojų lūkesčiai šiuo metu siejami su humanoidiniais robotais. Šios rinkos augimą skatina ne tik spartūs dirbtinio intelekto pasiekimai, bet ir demografiniai pokyčiai. Daugelyje pasaulio regionų mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, visuomenė senėja, o verslas susiduria su vis didesniu darbuotojų trūkumu ir produktyvumo iššūkiais. Dėl to humanoidiniai robotai, kuriuos matydavome tik filmuose, pamažu tampa realiu sprendimu.

Pirmieji humanoidų modeliai jau testuojami gamybos įmonėse ir logistikos centruose, o į šį sektorių pritraukiamos milijardinės investicijos bei strateginės partnerystės. Rinkos dalyviams svarbiausias klausimas šiandien jau nebėra, ar humanoidai taps perspektyvia technologija. Kur kas svarbiau, kaip greitai jie bus diegiami ir kurios bendrovės sugebės tapti šios rinkos lyderėmis.

Kinija šiuo metu sparčiai stiprina savo pozicijas humanoidinių robotų rinkoje. „Morgan Stanley“ duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį pasaulyje buvo pristatyta apie 19 tūkst. humanoidų, o net 97 proc. jų pardavimų sugeneravo Kinijos gamintojai. Prognozuojama, kad vien Kinijoje šiemet bus pristatyta apie 50 tūkst. humanoidinių robotų, palyginti su maždaug 12 tūkstančių 2025 metais.

Kada humanoidiniai robotai atsiras mūsų namuose?

Vis dėlto masiniam humanoidų paplitimui dar reikia laiko. Pasaulinėje robotikos konferencijoje Pekine bendrovės „Unitree“ vadovas teigė, kad tikrasis robotikos „ChatGPT momentas“ įvyks tuomet, kai robotas nepažįstamoje aplinkoje galės savarankiškai atlikti didžiąją dalį kasdienių užduočių, vadovaudamasis tik balso ar tekstinėmis komandomis.

Pagal optimistiškus vertinimus, toks proveržis galėtų įvykti per artimiausius dvejus ar trejus metus, tačiau konservatyvesni vertinimai kalba apie penkerių ar net dešimties metų laikotarpį. Kitaip tariant, nors humanoidai jau žengia į gamyklas ir logistikos centrus, jų plačiam pritaikymui namų ūkiuose vis dar reikalinga reikšminga technologinė pažanga.

Nepaisant to, investuotojai aktyviai ieško būsimų šios rinkos laimėtojų. Daug dėmesio sulaukia „Tesla“ ir jos humanoidinis robotas „Optimus“, kurį Elonas Muskas yra pavadinęs potencialiai svarbiausiu bendrovės produktu istorijoje. Taip pat investuotojai atidžiai stebi sparčiai augančias bendroves, tokias kaip „Figure AI“, kurios robotai jau testuojami BMW gamyklose, ar „Apptronik“, bendradarbiaujančią su „Mercedes-Benz“.

Tuo pat metu vis daugiau dėmesio sulaukia ne tik patys robotų gamintojai, bet ir juos aprūpinančios tiekimo grandinės. „McKinsey“ skaičiavimais, didžiausią humanoidų savikainos dalį sudaro pavaros, jutiklių ir aplinkos suvokimo sistemos, skaičiavimo platformos, konstrukciniai komponentai bei baterijos. Tai reiškia, kad fizinio DI plėtra gali atverti naujų galimybių ne tik robotus kuriantiems verslams, bet ir bendrovėms, tiekiančioms pagrindines jų technologines bei fizines sudedamąsias dalis.

Ar yra šioje rinkoje potencialo investuotojams? Šiandien atrodo, kad taip. Nors dar sunku pasakyti, kas taps laimėtojais. Ar tai bus robotų ir fizinio DI sprendimų gamintojai, ar tiekimo grandinės įmonės, parodys tik laikas. Tačiau aišku viena: fizinis DI žengia už laboratorijų ribų ir gali tapti viena svarbiausių ateinančių dešimtmečių technologinių bei investicinių temų.

DI jau naudojasi apie 60 procentų apklaustų. Kaip bebūtų, kartu su augančių populiarumu ryškėja ir žmonių turimos nuostatos apie šią technologiją. Pusė apklaustųjų mano kad DI naudotojai tingesni, DI gali pakenkti kūrybiškumui, o taip, kad ji atims daugiau darbo vietų, nei sukurs. „Tele2" atlikto tyrimo duomenimis, skeptiškiau į jį žiūri jauni respondentai.

Beveik trečdalis naudotojų nurodė, kad DI pasitelkia kasdien, dar daugiau nei trečdalis – kelis kartus per savaitę. „Tele2“ klientų išlaikymo ir analitikos vadovės Ingos Rudinskaitės teigimu, apklausa atskleidžia gana prieštaringą santykį su technologija: DI vis dažniau praverčia kasdienybėje, bet kartu kelia klausimų, kaip gali pakeisti mus pačius. Gana tvirtai apsisprendę ir DI nesinaudojantys žmonės: net 8 iš 10 jų teigia, kad niekas nepaskatintų pradėti naudotis šia technologija.

„Žmonės jau atrado labai praktiškų DI panaudojimo būdų, todėl jis nebėra vien technologinė naujovė. Tačiau kartu matome, kad didesnis naudojimas nebūtinai reiškia didesnį optimizmą. Ypač įdomus jauniausių respondentų požiūris – nors su technologijomis jie susiduria labai natūraliai, DI poveikį žmogui vertina gana kritiškai“, – sako I. Rudinskaitė.

Kasdien naudojame, bet dažniausiai pakanka kelių klausimų

Nors DI jau tapo reguliaria daugelio naudotojų rutinos dalimi, bendravimas su juo dažniausiai nėra intensyvus. Įprastą dieną 6 iš 10 naudotojų DI pateikia iki penkių užklausų. Daugiau nei pusė dažniausiai užduoda trumpus klausimus, o detalias instrukcijas rašo kiek daugiau nei kas dešimtas. Iš anksto paruoštais užklausų šablonais naudojasi vos 2 proc. respondentų.

Aktyviausiai kasdien DI naudoja 25–45 metų respondentai.

„Tyrime matome, kad žmonės jį pasitelkia labai konkrečiais momentais, kai reikia greičiau rasti informaciją ar pajudėti į priekį atliekant užduotį. Tačiau tai, kad tik nedidelis procentas naudoja vadinamuosius „promptus“, reiškia, kad naudojimasis dar gana paviršutiniškas ir visų šios technologijos galimybių neišnaudojame“, – pastebi I. Rudinskaitė.

DI - dažniau asmeniniams tikslas ir nemokamai

Nors DI dažnai pristatomas kaip darbo našumo įrankis, žmonės jį gerokai dažniau naudoja asmeniniais tikslais. Taip elgiasi daugiau nei 8 iš 10 DI vartotojų, o darbinėms užduotims technologiją pasitelkia kiek daugiau nei 4 iš 10.

Respondentai teigia, kad darbe DI dažniausiai padeda ieškoti informacijos, rengti ir redaguoti tekstus, versti, generuoti idėjas ar analizuoti duomenis. Tačiau už darbo ribų temų spektras kur kas platesnis. Daugiau nei pusė DI asmeniniais tikslais naudojančių respondentų jį pasitelkia sveikatos klausimams, beveik pusė – mokydamiesi ar bandydami suprasti naujus dalykus. Toliau rikiuojasi kelionių ir renginių planavimas bei receptų ir maisto idėjų paieška.

Kol kas DI naudojimas piniginės dažniausiai nepaliečia – beveik 8 iš 10 naudotojų renkasi tik nemokamas versijas. Aiškus lyderis yra „ChatGPT“, kurį naudoja beveik 8 iš 10, daugiau nei kas antras renkasi ir „Gemini“.

Nors šiandien nemokamos versijos dominuoja, daugiau nei pusė DI naudotojų teigia kol kas už įrankius nemokantys, bet būtų pasirengę tai daryti. Už DI jau moka 14 proc., o visiškai mokėti nenorėtų tik kas dešimtas.

18–24 metų DI naudotojai dažniau nei kiti nurodo, kad už tokius įrankius būtų pasirengę mokėti.

Patinka, bet rekomenduoti neskuba

Nors 7 iš 10 DI naudotojų sako, kad technologija jų lūkesčius labiau pateisina nei nepateisina, rekomenduoti ją kitiems neskuba – respondentų nuomonės šiuo klausimu pasidalijo beveik po lygiai.

Abejonių netrūksta ir vertinant DI poveikį. Pusė apklaustųjų mano, kad jis gali pakenkti žmonių kūrybiškumui, beveik tiek pat – kad DI naudojantys žmonės tampa tingesni, o 4 iš 10 nerimauja, kad technologija išstums kai kuriuos darbuotojus.

Ryškiausiai išsiskiria jauniausi respondentai: 18–24 metų grupėje beveik 7 iš 10 mano, kad DI žmones daro tingesnius, 6 iš 10 baiminasi jo poveikio kūrybiškumui. Tačiau atsargumo netrūksta ir tarp vyriausiųjų – 71 metų ir vyresnių grupėje daugiau nei pusė nerimauja dėl poveikio kūrybiškumui, o 45 proc. mano, kad DI atims daugiau darbo vietų, nei sukurs.

„Panašu, kad DI jau išėjo iš pradinio smalsumo etapo. Žmonės jį naudoja, atsirenka, kur jis naudingas, ir net svarsto už papildomas galimybes mokėti. Tačiau kartu atsiranda daugiau klausimų apie tai, kaip ši technologija paveiks mūsų darbą, kūrybiškumą ir pačių žmonių įgūdžius. Būtent toks dvejopas santykis šiandien ir yra bene įdomiausias“, – apibendrina I. Rudinskaitė.

Tyrimas apie naudojimosi dirbtiniu intelektu įpročius ir požiūrį atliktas 2026 m. liepos 10–rugpjūčio 8 dienomis. Internetinėje apklausoje dalyvavo 2959 18 metų ir vyresni respondentai. Duomenys pasverti pagal Lietuvos gyventojų proporcijas.

Diogo Almeida buvo vienas iš „OpenAI“ tyrėjų, prisidėjusių prie „ChatGPT“ kūrimo ir mokymo metodo, šiandien vadinamo mokymusi iš žmogaus grįžtamojo ryšio (angl. RLHF), plėtojimo. Būtent šis metodas laikomas vienu iš svarbių veiksnių, lėmusių dabartinę dirbtinio intelekto (DI) bangą. Tačiau pats autorius liko nusivylęs.

„Turime žaibą butelyje, tačiau jis nenaudingas“, – technologijų leidiniui „TechCrunch“ sakė D. Almeida. Jo paaiškinimas paprastas: ketverius metus mokėme mašinas suprasti žmonių kalbą, tačiau automatizavimui to nepakanka, nes kompiuteriai tarpusavyje komunikuoja kitaip.

Prieš dvejus metus jis paliko „OpenAI“ ir įkūrė bendrovę „TypeSafe AI“. Šį rugsėjį ji pristatė modelį „Jev“. Jis paremtas transformerių architektūra, tačiau nėra didysis kalbos modelis. „Jev“ negeneruoja teksto – vietoj jo pateikia tikimybę, kurią bendrovė vadina kalibruotu sprendimu.

Skamba kaip techninė smulkmena. Tačiau iš tiesų tai rimtas bandymas parodyti, kad didelei daliai verslo užduočių kalba apskritai nėra būtina.

DI be nereikalingo tarpinio žingsnio

Pažiūrėkime, kokioms kasdienėms užduotims organizacijos naudoja DI. Ar kliento laiškas yra skundas, ar užsakymas? Ar serveryje vykdoma komanda yra saugi? Ar sąskaitą galima apdoroti automatiškai, ar ją turi peržiūrėti žmogus? Ar komentaras pažeidžia nustatytas taisykles? Beveik visais šiais atvejais galimi atsakymo variantai yra žinomi iš anksto.

Kalbos modelis, atlikdamas tokią užduotį, generuoja tekstą. Jis suformuluoja atsakymą, kurį programa vėliau turi išanalizuoti ir paversti jai suprantama reikšme. Mokama už kiekvieną sugeneruotą žetoną, reikia laukti, kol bus sugeneruotas tekstas, o gautas atsakymas gali skambėti vienodai užtikrintai tiek tada, kai modelis remiasi turima informacija, tiek tada, kai spėja.

„Jev“ šį tarpinį žingsnį pašalina. Galimi atsakymai apibrėžiami iš anksto, todėl modelis negali pateikti atsakymo, kurio sąraše nėra. Iš esmės keičiasi ir kainodara: už išvesties žetonus mokėti nereikia, o įvesties žetonų kiekiai skaičiuojami ne milijonais, bet milijardais. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad bendrovė trumpam neteko galimybės aptarnauti savo programavimo sąsajos (API) naudotojų.

Ką parodė pirmieji bandymai?

Kol kas įdomiausi duomenys ateina ne iš laboratorijos, o iš įmonių, kurios modelį išbandė savo procesuose. Agentinės infrastruktūros bendrovės „Vercel“ inžinierius Pranitas Sharma pasakoja, kad jo komanda „OpenAI“ modelį naudojo tikrindama, ar vykdoma komanda yra saugi. „OpenAI“ modelį pakeitus „Jev“, tas pats patikrinimas pradėjo veikti nuo penkių iki aštuoniolikos kartų greičiau ir tiksliau.

Bendrovės „Bryo AI“ technologijų vadovas Nikhilas Mudholkaras lygino „Jev“ su „Gemini“, atlikdamas verslo laiškų klasifikavimo užduotį. „Gemini“ buvo šiek tiek tikslesnis, tačiau jo naudojimas kainavo nuo dešimties iki dvidešimties kartų daugiau. Labiausiai N. Mudholkarui įstrigo ne greitis, o tai, kad „Jev“ vienintelis pateikia tikimybės įvertį, tinkamą automatizuotiems procesams.

Tikimybė – tai, ko trūko automatizavimui

Čia slypi svarbiausia šios istorijos dalis, ir ji mažiau technologinė, nei gali pasirodyti. Klasikinėje mašininio mokymosi praktikoje klasifikatoriai pateikdavo tikimybės įvertį, kuriuo buvo galima grįsti verslo taisykles. Kalbos modeliai šią praktiką pakeitė – jie pateikia sklandžiai suformuluotą atsakymą, tačiau neparodo, kiek juo galima pasitikėti.

Atvirojo kodo įrankių kūrėjos „Earendil“ technologijų vadovas Arminas Ronacheris tai aiškina paprastai: dalis atsakomybės už galimas modelio haliucinacijas tenka naudotojui. Jei modelis nurodo 50 proc. tikimybę, rezultatas prilygsta monetos metimui, todėl sprendimą turi priimti žmogus. Jei tikimybė siekia 95 proc., procesą galima tęsti automatiškai.

Praktiškai tai reiškia, kad automatizavimo procesą galima projektuoti nustatant aiškias ribas. Viršijus vieną jų, sistema veikia savarankiškai, o nepasiekus kitos, sprendimas perduodamas žmogui. Žmogaus vykdomos priežiūros principas įtvirtintas ir ES DI akte. Turint tikimybės įvertį, tokią priežiūrą galima įgyvendinti techninėmis priemonėmis, o ne tik numatyti dokumentuose.

Kita R. Ronacherio minima pritaikymo sritis – pačių kalbos modelių priežiūra. Vieno DI agento veiklą prižiūrėti pasitelkiant kitą agentą brangu. Tam naudojant nebrangų klasifikatorių, kuris stebi atliekamų veiksmų seką ir aptinka bandymus apeiti nustatytus apribojimus, toks sprendimas tampa ekonomiškai pagrįstesnis.

Dar viena pritaikymo sritis – maršruto parinkimas, kai sprendžiama, kuriam modeliui perduoti konkrečią užduotį. Tai prasminga tik tuomet, kai pats pasirinkimas beveik nieko nekainuoja.

Ko apie šį modelį dar nežinome?

Entuziazmą vis dėlto verta atsverti. D. Almeida beveik neatskleidžia modelio architektūros, o jį analizuojantys ekspertai spėja, kad jo pagrindą vis tiek gali sudaryti atvirų svorių kalbos modelis. Bendrovė teigia, kad „Jev“ mokytas vien sintetiniais duomenimis, taikant metodą, kurį vadina mokymusi iš kalibruotų sprendimų. Nepriklausomų modelio vertinimų kol kas nėra, o visi viešai žinomi rezultatai gauti naudotojams jį išbandžius savo užduotyse.

Svarbu įvertinti ir teiginio apie haliucinacijas ribas. Modelis negali pateikti sąraše nenumatyto atsakymo, tačiau gali priskirti didelę tikimybę klaidingai kategorijai. Kalibracija yra statistinė savybė, vertinama remiantis daugeliu atvejų, o ne garantija, kad konkretus atsakymas bus teisingas. Todėl kiekviena organizacija turėtų ją patikrinti naudodama savo duomenis – priešingu atveju riba, kurią pasiekus procesas vykdomas automatiškai, būtų nustatyta nepagrįstai.

Pati bendrovė „Jev“ vadina pirmosios sistemos (angl. „System 1“) modeliu, t. y. skirtu greitiems, intuityviems sprendimams, o ne nuosekliam samprotavimui. Jis negeneruoja tekstų, neplanuoja ir neatlieka daugiapakopių užduočių. Lieka ir paprastas verslo klausimas: ar verta kritiškai svarbų procesą patikėti vos dvejus metus veikiančiai bendrovei, kurios programavimo sąsaja jau buvo sutrikusi dėl didelės apkrovos? R. Ronacheris prognozuoja, kad konkurentų atsiras greitai, nes, jo vertinimu, ši idėja pasiteisino.

DI galimybės slypi ne pokalbių robotuose

Lietuvos įmonėse DI dažniausiai pristatomas per pokalbių robotus, nors nemažai neišnaudotų galimybių slypi kur kas mažiau pastebimuose procesuose: klientų užklausų nukreipime, dokumentų ir sąskaitų apdorojime, sukčiavimo požymių nustatyme ar turinio patikroje. Tai būtent tos užduotys, kurioms teksto generavimas nėra būtinas.

Kainos klausimas čia itin svarbus. Kai vienas patikrinimas kainuoja centą, jis atliekamas tik tada, kai jo prireikia. Kai jo kaina siekia tūkstantąją cento dalį, patikrinimą galima atlikti vertinant kiekvieną įvykį, laišką ar operaciją. Keičiasi ne pati technologija, o procesų, kuriuose ją finansiškai apsimoka taikyti, spektras. DI naudojančių Lietuvos įmonių dalis per metus išaugo nuo 21,3 iki 34,7 proc., tačiau daugelis diegimų neperžengia bandomojo projekto etapo būtent dėl vieno sprendimo sąnaudų.

Praktinės kryptys gana aiškios. Pirma, verta įvertinti, kiek kalbos modeliui pateikiamų užduočių iš tiesų baigiasi pasirinkimu iš fiksuoto atsakymų sąrašo. Antra, sąnaudas ir greitį vertinti ne pagal žetonų skaičių, o pagal vieno priimto sprendimo kainą ir trukmę. Trečia, iš tiekėjų reikalauti ne tik atsakymo, bet ir jo tikimybės įverčio bei nustatyti ribą, kurios nepasiekus sprendimas būtų perduodamas žmogui. Ketvirta, sistemas kurti taip, kad jos nebūtų priklausomos nuo vieno jauno tiekėjo programavimo sąsajos.

Atskirų privalumų toks modelis gali turėti ir viešajame sektoriuje. Kartu su sprendimu pateikiamas tikimybės įvertis suteikia papildomos informacijos, kurią galima patikrinti ir įvertinti. Vien sklandžiai suformuluotas atsakymas tokios informacijos nesuteikia.

Kuo DI pigesnis, tuo jo daugiau

Modelio pavadinimas pasirinktas sąmoningai. Williamas Stanley Jevonsas – XIX amžiaus ekonomistas, aprašęs paradoksą: kai ištekliaus kaina mažėja, jo suvartojama ne mažiau, o daugiau. D. Almeida tikisi panašaus efekto ir DI srityje. Jo teigimu, išmanioji programinė įranga taps plačiai paplitusi ir integruota į daugybę skirtingų procesų, labiau primindama ankstyvąjį internetą nei kelias milžiniškas programas, kurias šiandien kuria didžiosios bendrovės.

Paklaustas, ar „TypeSafe“ yra dar viena pažangiausius modelius kurianti laboratorija, jis atsakė aštriai: tokių laboratorijų pagrindinis produktas šiandien yra baimė arba šurmulys, o jis norėtų, kad jo bendrovės produktas būtų intelektas.

Nesvarbu, ar būtent „Jev“ išliks. Svarbiau tai, kad pasikeitė pats klausimas. Kelerius metus klausėme, kuris modelis protingiausias. Dabar vertėtų klausti kitaip: kiek kainuoja vienas teisingas sprendimas ir ar žinome, kada modelis nėra užtikrintas savo atsakymu.

„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.

Dėl greitai tobulėjančio dirbtinio intelekto, ekspertai įspėja gyventojus dėl dažnai pamirštamos rizikos. Skaitmeninės gynybos kompetencijų centro direktorius Vitalijus Gurčinas primena, kad šiandien svsvarbu prisiminti, jog naudojantis dirbtiniu intelektu svarbu ne tik neatskleisti privačios informacijos bei skatina suprasti, kaip tą daryti saugiai.

Vartotojams vis dar trūksta saugaus DI naudojimo įgūdžių

Dirbtinis intelektas vis dažniau pasitelkiamas kasdienėms užduotims – nuo informacijos paieškos ir tekstų rengimo iki dokumentų analizės. Tačiau augant jo naudojimui, kartu svarbu ugdyti ir saugaus naudojimosi įpročius. Siekdami gauti kuo tikslesnį atsakymą žmonės neretai pateikia daugiau duomenų, nei iš tiesų reikia užduočiai atlikti.

2025 m. JAV atliktas pokalbių DI naudotojų tyrimas atskleidė ryškų paradoksą: net 82 proc. apklaustųjų pokalbius su DI vertina kaip itin privataus pobūdžio, tačiau kartu beveik pusė (47 proc.) juose aptaria sveikatos klausimus, o daugiau nei trečdalis (35 proc.) – asmeninius finansus.

Pasak V. Gurčino, naudojantis viešai prieinamais DI įrankiais svarbu įvertinti, kokią informaciją jiems pateikiame ir ar ji iš tiesų būtina konkrečiai užduočiai atlikti.

„Paprasta taisyklė – to, ko neskelbtumėte viešai, nereikėtų pateikti ir DI įrankiui. Galima dalintis idėjomis, mokymosi medžiaga ar tekstais, iš kurių pašalinta asmeninė informacija. Tačiau asmens kodai, sveikatos ar finansiniai duomenys, klientų informacija, vidiniai darbo dokumentai ar dar nepaskelbti projektai neturėtų atsidurti viešai prieinamuose DI įrankiuose. Slaptažodžiams ir prieigos raktams visada galioja griežtas „ne“, – sako V. Gurčinas.

Eksperto teigimu, daugeliu atvejų norint pasinaudoti DI galimybėmis pakanka informaciją nuasmeninti. Vardus galima pakeisti inicialais ar raidėmis, tikslias sumas nurodyti apytiksliai, o įmonių pavadinimus pakeisti bendrinėmis sąvokomis. Tokiu būdu išsaugomas užduoties kontekstas, tačiau sumažinama rizika atskleisti jautrią ar konfidencialią informaciją.

Svarbiausias DI įgūdis – kritinis vertinimas

Pasak V. Gurčino, atsakingas naudojimasis DI prasideda nuo dviejų paprastų įpročių: nepatikėti technologijai daugiau informacijos, nei būtina, ir nepriimti jos atsakymų kaip neginčijamos tiesos. Būtent šie įgūdžiai tampa svarbiausi dirbtiniam intelektui tampant kasdieniu darbo įrankiu.

„Daugelis žmonių vis dar klaidingai mano, kad svarbiausias DI įgūdis yra gebėjimas parašyti gerą užklausą. Tačiau momentas, kai gera užklausa buvo savotiška supergalia, jau praėjo. Šiandien vis svarbiau gebėti atskirti, kas yra teisinga, o kas tik skamba įtikinamai. Dirbtinis intelektas gali pateikti atsakymą labai užtikrintai net ir tada, kai klysta, todėl žmogaus kritinis vertinimas tampa svarbesnis nei bet kada anksčiau“, – sako V. Gurčinas.

Saugumas – ne tik vartotojo atsakomybė

„Samsung“ komunikacijos vadovė Lietuvoje Eglė Tamelytė atkreipia dėmesį, kad keičiantis darbo įpročiams auga ir poreikis sprendimams, kurie padėtų ne tik efektyviai naudotis DI galimybėmis, bet ir atsakingai tvarkyti informaciją. Vis dažniau dėmesys krypsta ne vien į pačius DI įrankius, bet ir į įrenginius, kuriuose jie naudojami, ypač kai kalbama apie darbą su dokumentais, klientų duomenimis ar kita jautria informacija.

Vienas duomenų saugumą užtikrinančių sprendimų – naujausiuose „Samsung Galaxy Fold8“ ir „Galaxy Fold8 Ultra“ modeliuose įdiegta „Samsung Knox“ saugumo platforma. Jos dalis „Knox Vault“ jautriausią informaciją, pavyzdžiui, slaptažodžius, PIN kodus ir biometrinius duomenis, izoliuoja nuo likusios įrenginio sistemos.

„DI suteikia vis daugiau galimybių informaciją analizuoti ir efektyviai panaudoti, tačiau kartu turime galvoti ir apie jos apsaugą. Viename įrenginyje šiandien telpa tiek asmeniniai, tiek darbo duomenys, todėl saugumas turi būti ne papildoma funkcija, o neatsiejama technologijos dalis“, – sako E. Tamelytė.

Lietuviška vinilo ploštelių, naudotų knygų ir kitų vintažinių prekių platforma „Sena.lt“ pirmoji pasaulyje savo katalogo paiešką integravusi į „ChatGPT“, teigia Horizontal Media, UAB. 

Naudotų knygų prekyvietė (angl. marketplace) „Sena.lt“ pristatė savo programėlę (angl. app) „ChatGPT“. Ją įsidiegę vartotojai gali pokalbio su dirbtinio intelekto asistentu metu ieškoti „Sena.lt“ siūlomų knygų, plokštelių ir kitų prekių bei gauti konkrečius pasiūlymus su kainomis ir nuorodomis į konkrečius skelbimus.

Norėdamas pasinaudoti nauja funkcija, vartotojui tereikia „ChatGPT“ programėlių kataloge prisidėti „Sena.lt“ ir pokalbyje aprašyti, ko ieško. Paieškos rezultatai pateikiami tiesiog pokalbyje – vartotojas mato parinktų pagal užklausą knygų pavadinimus, autorių, kainą, būklę ir nuorodas į konkrečius skelbimus.

Skirtingai nei įprastoje svetainės paieškoje, vartotojui nereikia rinktis kategorijų ar filtrų – paieška iš karto prisitaiko prie vartotojo poreikių. Pakanka pasakyti, ko ieškoma, pavyzdžiui, „lietuviška receptų knyga iki 10 eurų“, „džiazo plokštelės, pigiausios pirmiausia“ ar „dovana dešimtmečiui, kuris domisi dinozaurais“, ir asistentas pats parenka kategoriją, kainos ribą, kalbą, žanrą ar leidimo metus. Rezultatus galima tikslinti tame pačiame pokalbyje: paprašyti pigesnių ar naujesnių leidimų, tik kietais viršeliais, tik pasiimant Vilniuje arba „daugiau tokių kaip šis“. Ieškoti galima ir pagal aprašymą, o ne tikslų pavadinimą – pavyzdžiui, „knyga apie tarpukario Vilniaus architektūrą“.

„Žmonių paieškos įpročiai keičiasi – vis dažniau jie ne naršo atskiras interneto svetaines, o savo poreikį iš karto suformuluoja dirbtinio intelekto asistentui. Norime, kad tokiu būdu būtų galima atrasti naudotas knygas, plokšteles ir įvairius interjero daiktus. Pirkėjui tai sutrumpina paieškos kelią – nebereikia žinoti, kokioje kategorijoje ar pagal kokį filtrą ieškoti, o pardavėjų skelbimams atveria papildomą auditoriją. Labai džiaugiamės, vieni pirmųjų galintys pristatyti tokią paieškos galimybę Lietuvos vartotojams“, – sako Tautvydas Stasiulis, „Horizontal Media” grupės vadovas.

Artimiausiu metu „Sena.lt“ planuoja programėlę plėsti personalizuotos paieškos kryptimi. Vartotojas galės vieną kartą nurodyti savo pomėgius, biudžetą ar miestą, kuriame patogu atsiimti prekę, ir šie kriterijai bus taikomi visoms tolesnėms paieškoms. Retų leidimų ir plokštelių kolekcininkams numatoma galimybė paprašyti asistento pranešti, kai kataloge atsiras ieškomas skelbimas. Taip pat planuojama, kad pardavėjai galės pokalbyje pasitikrinti, už kiek panašios knygos ar plokštelės parduodamos platformoje.

„OpenAI“ pokalbiuose veikiančias programėles ir jų kūrimo įrankius pristatė 2025 m. spalį. Tarp pirmųjų partnerių buvo „Booking.com“, „Canva“, „Figma“ ir „Spotify“. Šiuo metu išorinių paslaugų integracijos platinamos per bendrą „ChatGPT“ programėlių katalogą. Prieš paskelbiant programėlę viešai, jos pateikimą peržiūri „OpenAI“.

Apie „Sena.lt“

„Sena.lt“ – lietuviška naudotų knygų ir vintažinių prekių prekyvietė, kurioje pirkėjai gali rinktis iš daugiau nei 300 tūkst. skelbimų: retų knygų ir pirmųjų leidimų, kolekcinių vinilo plokštelių, stalo žaidimų bei namų ir interjero daiktų. Platforma priklauso Baltijos šalyse veikiančiai interneto platformų grupei „Horizontal Media“, taip pat valdančiai „Autogidas.lt“, „Domoplius.lt“, „Tempo.lt“ ir Latvijos naudotų knygų platformą „iBook.lv“.

Šiandien su situacija kuomet vėlų vakarą suskamba telefonas, o atsiliepus artimas žmogus prašo pagalbos, gali susidurti kiekvienas.

Balsas atrodo tikras. Intonacija pažįstama. Emocija įtikinama. Tokioje situacijoje natūralu reaguoti iš karto, o ne sustoti ir tikrinti faktus.

Būtent čia išryškėja viena svarbiausių naujojo skaitmeninio amžiaus problemų: vaizdas ir garsas nebėra tokie patikimi įrodymai, kaip manėme anksčiau. Dirbtinio intelekto (DI) įrankiai jau leidžia kurti vis įtikinamesnes balso, veido, nuotraukų ir vaizdo klastotes. Tai keičia ne tik technologijų rinką, bet ir pačią pasitikėjimo logiką.

Ilgą laiką vadovavomės paprasta taisykle: gandais galima netikėti, bet jei pats pamačiau ar išgirdau, vadinasi, tai tikra. 2026-aisiais vien šia taisykle pasikliauti jau nebegalime.

Sintetinės tikrovės era

Dar visai neseniai įtikinamai suklastoti žmogaus balsą ar veidą reikėjo gerokai daugiau techninių įgūdžių, laiko ir išteklių. Šiandien tokie įrankiai tampa vis prieinamesni, pigesni ir paprastesni naudoti.

Tai nereiškia, kad kiekviena klastotė yra tobula. Tačiau net ir neidealiai sukurtas turinys gali pasirodyti įtikinamas, kai žmogus jaučia spaudimą reaguoti nedelsiant. Sukčiams dažnai nereikia nepriekaištingo rezultato – jiems pakanka kelių sekundžių įtikinamo balso, skubos jausmo ir emocinio spaudimo.

Stanfordo universiteto „AI Index 2026“ ataskaita leidžia šią problemą įvertinti platesniame kontekste. Dokumentuotų su DI susijusių incidentų skaičius per metus išaugo nuo 233 iki 362. Tai nereiškia, kad visi šie incidentai buvo susiję su balso klonavimu ar vaizdo klastotėmis, tačiau duomenys atskleidžia bendrą tendenciją – DI keliamos rizikos tampa vis dažnesnės, įvairesnės ir sunkiau valdomos.

Kartu mažėja ir didžiųjų DI modelių kūrėjų skaidrumas. Stanfordo ataskaitoje nurodoma, kad Pamatinių modelių skaidrumo indekso (angl. Foundation Model Transparency Index) vidurkis sumažėjo nuo 58 iki 40 balų iš 100. Didžiausia skaidrumo stoka išlieka srityse, kuriose visuomenei ir reguliuotojams ypač svarbu turėti daugiau aiškumo: mokymo duomenų, skaičiavimo išteklių ir modelių poveikio stebėsenos po jų išleidimo.

Tai nereiškia, kad kiekvieno konkretaus balso klonavimo ar vaizdo generavimo įrankio naudojimo neįmanoma atsekti. Tačiau tai atskleidžia platesnę problemą: galingiausi DI įrankiai plinta greičiau, nei visuomenė ir institucijos spėja sukurti aiškias jų priežiūros, atsekamumo ir atsakomybės taisykles.

Nulaužiamas ne įrenginys, o žmogaus reakcija

Klasikiniai sukčiavimo būdai dažnai rėmėsi prastai parengtais laiškais, įtartinomis nuorodomis ar skambučiais iš nepažįstamų numerių. Tokias apgavystes ne visada buvo lengva atpažinti, tačiau jas dažnai išduodavo aiškūs įspėjamieji ženklai.

DI keičia šią situaciją. Dabar sukčiai gali taikytis ne tik į slaptažodžius ar banko duomenis, bet ir į žmogaus emocinę reakciją. Jei skambučio metu išgirstate vaiko, mamos, sutuoktinio ar vadovo balsą, pirmiausia reaguojate į jo pažįstamumą ir suvokiamą grėsmę, o tik paskui imate racionaliai vertinti situaciją.

JAV Federalinė prekybos komisija yra įspėjusi, kad sukčiams gali pakakti trumpos internete rastos garso ištraukos, pavyzdžiui, iš socialiniuose tinkluose paskelbto vaizdo įrašo, kad pasitelkę DI jie galėtų imituoti artimo žmogaus balsą. Kuo daugiau žmonės viešai dalijasi garso bei vaizdo turiniu, tuo daugiau medžiagos gali būti panaudota klastotėms kurti.

Svarbu suprasti, kad tokios apgavystės veikia ne todėl, kad žmonės yra kvaili ar neatsargūs. Jos veiksmingos todėl, kad išnaudoja natūralias žmogiškas reakcijas: rūpestį artimaisiais, norą padėti, baimę pavėluoti ir pasitikėjimą pažįstamu balsu.

Kai žmogus girdi „reikia veikti dabar“, jam tampa sunkiau ramiai ir kritiškai įvertinti situaciją. Būtent todėl skubos jausmas, prašymas niekam nesakyti ir reikalavimas greitai pervesti pinigus yra vieni svarbiausių įspėjamųjų ženklų.

Nulinio pasitikėjimo principas – ir kasdienybėje

Kibernetinio saugumo srityje jau seniai taikomas vadinamasis nulinio pasitikėjimo principas. Jo esmė paprasta: net jei informacija ar jos šaltinis atrodo pažįstami ir patikimi, tai dar nereiškia, kad jais galima aklai pasitikėti. Reikia papildomo patvirtinimo.

Anksčiau ši logika daugiausia buvo taikoma įmonių tinklams, darbuotojų paskyroms ir įrenginiams. Šiandien ja vis dažniau tenka vadovautis ir kasdieniame gyvenime.

Jeigu sulaukiate netikėto skambučio ar žinutės, kuria artimas žmogus prašo pervesti pinigų, atskleisti slaptažodį ar prisijungimo kodą arba atlikti kitą neįprastą veiksmą, vien balso ar vaizdo nebepakanka. Reikia papildomai įsitikinti žmogaus tapatybe kitu būdu.

Tai gali būti labai paprasta. Nutraukite pokalbį ir patys perskambinkite artimajam numeriu, kurį jau turite savo telefone, arba susisiekite su juo kitu įprastu būdu. Galite užduoti klausimą, į kurį atsakymą žino tik jūsų artimasis. O dar geriau – iš anksto susitarkite su šeima dėl saugos frazės.

Saugos frazė neturi būti sudėtinga. Tai gali būti paprastas žodis ar sakinys, kurio neskelbiate socialiniuose tinkluose ir kurį žino tik artimiausi žmonės. Jei kas nors skambina apimtas panikos ir prašo pinigų, pirmas klausimas gali būti labai paprastas: „Kokia mūsų saugos frazė?“

Jei atsakymo nėra, pokalbį reikia nutraukti ir situaciją patikrinti kitu būdu.

Viešas balsas ir veidas tampa vis jautresne informacija

Iki šiol privatumą dažniausiai siejome su slaptažodžiais, asmens kodais, banko duomenimis ar namų adresu. Tačiau DI amžiuje vis svarbesnė tampa ir informacija, kurią anksčiau galėjome laikyti gana nekalta: balsas, veidas, kalbėjimo maniera ar kasdienio gyvenimo vaizdo įrašai.

Tai nereiškia, kad turime nustoti fotografuotis, filmuoti ar dalytis savo gyvenimo akimirkomis internete. Tačiau verta suprasti, kad viešai prieinami garso ir vaizdo įrašai gali būti naudojami ne tik bendravimui ar prisiminimams išsaugoti, bet ir klastotėms kurti.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti viešai prieinamą vaikų, senjorų, vadovų ir kitų viešų asmenų garso bei vaizdo turinį. Tas pats pasakytina apie darbuotojus, turinčius prieigą prie jautrių duomenų ar priimančius finansinius sprendimus. Kuo daugiau tokios medžiagos prieinama internete, tuo lengviau sukurti įtikinamą imitaciją.

Tai nėra raginimas visko bijoti. Tai raginimas pripažinti, kad skaitmeninė higiena keičiasi. Anksčiau saugojome slaptažodžius. Dabar vis dažniau turime galvoti ir apie savo balso bei veido skaitmeninį pėdsaką.

Kaip keičiasi pasitikėjimas?

Svarbiausia išvada nėra ta, kad niekuo nebegalima tikėti. Toks požiūris taip pat būtų pavojingas, nes visuomenei būtinas pasitikėjimas. Be jo neįmanomi nei santykiai, nei verslas, nei viešasis gyvenimas.

Tikroji išvada kita: šiandien pasitikėti turime kitaip nei anksčiau – ne aklai, o patikrinę.

Anksčiau pakakdavo pamatyti ar išgirsti. Dabar vis dažniau reikia papildomai patikrinti tai, ką matome ir girdime. Ar informacija gauta iš oficialaus šaltinio? Ar galima perskambinti? Ar prašymas atitinka įprastą žmogaus elgesį? Ar nespaudžiama veikti tuoj pat? Ar nereikalaujama pervesti pinigų, atskleisti slaptažodžių ar prisijungimo kodų? Ar galima tapatybę patvirtinti kitu būdu?

Įmonėse tai reiškia aiškias finansinių pervedimų, vadovų nurodymų ir dalijimosi jautria informacija taisykles. Jei darbuotojas gauna balso žinutę ar vaizdo skambutį, kuriame vadovas prašo skubiai atlikti pavedimą, vien to neturėtų pakakti nurodymo autentiškumui patvirtinti. Tokį prašymą reikėtų papildomai patvirtinti oficialiu kanalu ir vadovautis aiškia procedūra.

Šeimose tai reiškia iš anksto sutartas saugos frazes ir paprastą taisyklę: jei netikėtas skambutis kelia paniką ir sulaukiame prašymo skubiai pervesti pinigų, pirmiausia patikriname situaciją ir tik tada veikiame.

Naujas skaitmeninio raštingumo etapas

„Kol nepamatysiu, nepatikėsiu“ buvo naudinga taisyklė tada, kai vaizdą ir garsą suklastoti buvo sunku. Tačiau DI keičia mūsų požiūrį į tai, ką matome ir girdime. Šiandien tikroviškai atrodantis vaizdas ar pažįstamas balsas nebūtinai yra patikimas įrodymas – tai gali būti tik dar vienas signalas, kurį reikia patikrinti.

Tai nereiškia, kad turime gyventi nuolatinėje baimėje. Tiesiog turime prisitaikyti prie naujų skaitmeninio saugumo iššūkių – taip, kaip kadaise išmokome neatidaryti įtartinų nuorodų, nesidalyti slaptažodžiais ir nevesti banko duomenų nepatikimose svetainėse.

DI nesunaikino pasitikėjimo – jis tiesiog pakeitė jo taisykles. Nuo šiol pasitikėti vien tuo, ką matome ar girdime, nebepakanka. Vis svarbiau gebėti patikrinti informacijos šaltinį, prieš reaguojant akimirką sustoti ir nepasiduoti dirbtinai kuriamam skubos jausmui.

Išmanusis laikrodis yra viena iš technologijų leidžiančių stebėti vaiko buvimo vietą ar su juo susisiekti. Todėl „Tele2“ inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius teigia, kad svarbu pakalbėti kodėl ir kada, vaiko vieta bus tikrinama.

Išmanieji laikrodžiai vaikams leidžia skambinti iš anksto patvirtintiems kontaktams ir dalytis savo buvimo vieta, o tėvai gali gauti pranešimą vaikui išėjus už nustatytos teritorijos ribų. Priklausomai nuo modelio, laikrodyje taip pat gali būti SOS mygtukas, žingsniamatis ar galimybė keistis žinutėmis su tėvų patvirtintais kontaktais.

„Toks laikrodis gali būti geras tarpinis sprendimas, kai vaikui dar nereikia išmaniojo telefono, tačiau šeimai svarbu palaikyti ryšį. Prireikus jis gali greitai susisiekti su tėvais, o kritiniu atveju – išsiųsti pagalbos signalą. Vis dėlto šį įrenginį reikėtų naudoti kaip papildomą saugumo priemonę, o ne galimybę stebėti kiekvieną vaiko žingsnį“, – sako „Tele2“ inovacijų ekspertas A. Lukošius.

Svarbios ne tik funkcijos, bet ir duomenų saugumas

Renkantis pirmąjį vaiko išmanųjį laikrodį, „Tele2“ ekspertas pataria pasidomėti jo gamintoju, programinės įrangos atnaujinimais ir susietos programėlės prašomais leidimais. Taip pat verta išsiaiškinti, kur saugomi vaiko buvimo vietos duomenys, kas gali juos pasiekti ir ar šią informaciją galima ištrinti.

Laikrodžio paskyrą reikėtų apsaugoti stipriu, kitur nenaudojamu slaptažodžiu, o esant galimybei – įjungti dviejų žingsnių tapatybės patvirtinimą. Susietą programėlę rekomenduojama siųstis tik iš oficialios parduotuvės, reguliariai atnaujinti ir nesuteikti jai daugiau leidimų, kurių nereikia pagrindinėms funkcijoms veikti.

„Vaiko buvimo vieta yra jautri informacija, todėl renkantis laikrodį nepakanka vertinti tik jo kainą ar funkcijų skaičių. Patikimas gamintojas, aiški privatumo politika, reguliarūs saugumo atnaujinimai ir tinkamai apsaugota tėvų paskyra turėtų būti vieni svarbiausių pasirinkimo kriterijų“, – pabrėžia ekspertas.

Anot A. Lukošiaus, išmanusis laikrodis naudingiausias tuomet, kai šeima laikosi aiškių susitarimų: vaikas žino, kaip susisiekti su tėvais ir kaip elgtis netikėtoje situacijoje, o tėvai jo buvimo vietą tikrina tik esant poreikiui. Aiškūs susitarimai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvų ramybės, vaiko privatumo ir augančio savarankiškumo.

Susitarimai – dar prieš užsegant laikrodį

Prieš perduodant laikrodį vaikui, reikėtų jam paaiškinti, kokius duomenis įrenginys renka, kada tėvai tikrins jo buvimo vietą ir kokiais atvejais reikėtų pasinaudoti SOS mygtuku. Vaikas turi žinoti, kad tėvai gali matyti, kur jis yra, ir suprasti, kodėl ši funkcija naudojama.

„Jeigu tėvai buvimo vietą tikrina kas kelias minutes, skambina vos vaikui nukrypus nuo įprasto maršruto ir reikalauja nuolat pasiaiškinti, technologija gali silpninti tarpusavio pasitikėjimą. Kur kas geriau susitarti, kad ši informacija bus tikrinama vaikui vėluojant, neatsiliepiant ar kilus pagrįstam nerimui. Laikrodis turėtų suteikti vaikui daugiau savarankiškumo, o ne pratinti jį prie minties, kad yra nuolat stebimas“, – teigia A. Lukošius.

Svarbu nepamiršti, kad laikrodžio rodoma buvimo vieta ne visada yra visiškai tiksli. GPS tikslumui įtakos gali turėti pastatai, buvimas patalpose ar ryšio kokybė, todėl programėlėje pateikiami duomenys kartais vėluoja arba rodomi su paklaida.