Tobulėjant dirbtiniui intelektui, rinkos ir investuotojai linksta į fizinį dirbtinį intelektą. Jis pasižymi ne tik gebėjimu apdoroti ir generuoti informaciją, bet ir savarankiškai atlikti užduotis ir veikti pasaulyje.
Fizinį dirbtinį intelektą jau galima sutikti keliuose
Dirbtinis intelektas šiandien žengia į naują raidos etapą. Pirmąją DI pažangos bangą paskatino didieji kalbos modeliai ir generatyvinis DI, bet tobulėjant technologijoms ir mažėjant jų kaštams, viena pirmųjų plačiai komercializuotų fizinio DI sričių tapo autonominis transportas.
Viena pagrindinių šio proveržio priežasčių yra eismo saugumas. Net 94 proc. eismo įvykių lemia žmogiškosios klaidos, o autonominis vairavimas laikomas vienu palankiausių sprendimų mažinti avaringumą. Autonominiai automobiliai tapo savotišku fizinio DI „bandymų poligonu“, o milijardinės investicijos į automobilių sektorių finansavo technologijas, kurios vėliau tampa pagrindu kitoms fizinio DI sritims.
Ryškiausias šių technologijų pritaikymo pavyzdys šiuo metu yra robotaksi, kurių paslaugos jau teikiamos JAV ir Kinijoje, o pirmieji šių sprendimų diegimo projektai pamažu pasiekia ir Europą. „Goldman Sachs“ vertinimu, robotaksi rinkos vertė nuo kelių milijardų JAV dolerių 2025 m. galėtų išaugti iki 415 mlrd. JAV dolerių 2035 metais.
Ateityje autonominio vairavimo sprendimai gali plėstis ir į kitas transporto sritis, ypač krovinių gabenimą. Šis sektorius šiuo metu susiduria su augančiu profesionalių vairuotojų trūkumu. Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) duomenimis, pasaulyje šiuo metu trūksta apie 3,6 mln. sunkvežimių vairuotojų, o per artimiausius penkerius metus dar 3,4 mln. dabartinių vairuotojų pasieks pensinį amžių.
Mokslinė fantastika pamažu tampa realybe
Jeigu autonominiai automobiliai yra pirmoji fizinio DI komercializacijos banga, tai didžiausi investuotojų lūkesčiai šiuo metu siejami su humanoidiniais robotais. Šios rinkos augimą skatina ne tik spartūs dirbtinio intelekto pasiekimai, bet ir demografiniai pokyčiai. Daugelyje pasaulio regionų mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, visuomenė senėja, o verslas susiduria su vis didesniu darbuotojų trūkumu ir produktyvumo iššūkiais. Dėl to humanoidiniai robotai, kuriuos matydavome tik filmuose, pamažu tampa realiu sprendimu.
Pirmieji humanoidų modeliai jau testuojami gamybos įmonėse ir logistikos centruose, o į šį sektorių pritraukiamos milijardinės investicijos bei strateginės partnerystės. Rinkos dalyviams svarbiausias klausimas šiandien jau nebėra, ar humanoidai taps perspektyvia technologija. Kur kas svarbiau, kaip greitai jie bus diegiami ir kurios bendrovės sugebės tapti šios rinkos lyderėmis.
Kinija šiuo metu sparčiai stiprina savo pozicijas humanoidinių robotų rinkoje. „Morgan Stanley“ duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį pasaulyje buvo pristatyta apie 19 tūkst. humanoidų, o net 97 proc. jų pardavimų sugeneravo Kinijos gamintojai. Prognozuojama, kad vien Kinijoje šiemet bus pristatyta apie 50 tūkst. humanoidinių robotų, palyginti su maždaug 12 tūkstančių 2025 metais.
Kada humanoidiniai robotai atsiras mūsų namuose?
Vis dėlto masiniam humanoidų paplitimui dar reikia laiko. Pasaulinėje robotikos konferencijoje Pekine bendrovės „Unitree“ vadovas teigė, kad tikrasis robotikos „ChatGPT momentas“ įvyks tuomet, kai robotas nepažįstamoje aplinkoje galės savarankiškai atlikti didžiąją dalį kasdienių užduočių, vadovaudamasis tik balso ar tekstinėmis komandomis.
Pagal optimistiškus vertinimus, toks proveržis galėtų įvykti per artimiausius dvejus ar trejus metus, tačiau konservatyvesni vertinimai kalba apie penkerių ar net dešimties metų laikotarpį. Kitaip tariant, nors humanoidai jau žengia į gamyklas ir logistikos centrus, jų plačiam pritaikymui namų ūkiuose vis dar reikalinga reikšminga technologinė pažanga.
Nepaisant to, investuotojai aktyviai ieško būsimų šios rinkos laimėtojų. Daug dėmesio sulaukia „Tesla“ ir jos humanoidinis robotas „Optimus“, kurį Elonas Muskas yra pavadinęs potencialiai svarbiausiu bendrovės produktu istorijoje. Taip pat investuotojai atidžiai stebi sparčiai augančias bendroves, tokias kaip „Figure AI“, kurios robotai jau testuojami BMW gamyklose, ar „Apptronik“, bendradarbiaujančią su „Mercedes-Benz“.
Tuo pat metu vis daugiau dėmesio sulaukia ne tik patys robotų gamintojai, bet ir juos aprūpinančios tiekimo grandinės. „McKinsey“ skaičiavimais, didžiausią humanoidų savikainos dalį sudaro pavaros, jutiklių ir aplinkos suvokimo sistemos, skaičiavimo platformos, konstrukciniai komponentai bei baterijos. Tai reiškia, kad fizinio DI plėtra gali atverti naujų galimybių ne tik robotus kuriantiems verslams, bet ir bendrovėms, tiekiančioms pagrindines jų technologines bei fizines sudedamąsias dalis.
Ar yra šioje rinkoje potencialo investuotojams? Šiandien atrodo, kad taip. Nors dar sunku pasakyti, kas taps laimėtojais. Ar tai bus robotų ir fizinio DI sprendimų gamintojai, ar tiekimo grandinės įmonės, parodys tik laikas. Tačiau aišku viena: fizinis DI žengia už laboratorijų ribų ir gali tapti viena svarbiausių ateinančių dešimtmečių technologinių bei investicinių temų.
DI jau naudojasi apie 60 procentų apklaustų. Kaip bebūtų, kartu su augančių populiarumu ryškėja ir žmonių turimos nuostatos apie šią technologiją. Pusė apklaustųjų mano kad DI naudotojai tingesni, DI gali pakenkti kūrybiškumui, o taip, kad ji atims daugiau darbo vietų, nei sukurs. „Tele2" atlikto tyrimo duomenimis, skeptiškiau į jį žiūri jauni respondentai.
Beveik trečdalis naudotojų nurodė, kad DI pasitelkia kasdien, dar daugiau nei trečdalis – kelis kartus per savaitę. „Tele2“ klientų išlaikymo ir analitikos vadovės Ingos Rudinskaitės teigimu, apklausa atskleidžia gana prieštaringą santykį su technologija: DI vis dažniau praverčia kasdienybėje, bet kartu kelia klausimų, kaip gali pakeisti mus pačius. Gana tvirtai apsisprendę ir DI nesinaudojantys žmonės: net 8 iš 10 jų teigia, kad niekas nepaskatintų pradėti naudotis šia technologija.
„Žmonės jau atrado labai praktiškų DI panaudojimo būdų, todėl jis nebėra vien technologinė naujovė. Tačiau kartu matome, kad didesnis naudojimas nebūtinai reiškia didesnį optimizmą. Ypač įdomus jauniausių respondentų požiūris – nors su technologijomis jie susiduria labai natūraliai, DI poveikį žmogui vertina gana kritiškai“, – sako I. Rudinskaitė.
Kasdien naudojame, bet dažniausiai pakanka kelių klausimų
Nors DI jau tapo reguliaria daugelio naudotojų rutinos dalimi, bendravimas su juo dažniausiai nėra intensyvus. Įprastą dieną 6 iš 10 naudotojų DI pateikia iki penkių užklausų. Daugiau nei pusė dažniausiai užduoda trumpus klausimus, o detalias instrukcijas rašo kiek daugiau nei kas dešimtas. Iš anksto paruoštais užklausų šablonais naudojasi vos 2 proc. respondentų.
Aktyviausiai kasdien DI naudoja 25–45 metų respondentai.
„Tyrime matome, kad žmonės jį pasitelkia labai konkrečiais momentais, kai reikia greičiau rasti informaciją ar pajudėti į priekį atliekant užduotį. Tačiau tai, kad tik nedidelis procentas naudoja vadinamuosius „promptus“, reiškia, kad naudojimasis dar gana paviršutiniškas ir visų šios technologijos galimybių neišnaudojame“, – pastebi I. Rudinskaitė.
DI - dažniau asmeniniams tikslas ir nemokamai
Nors DI dažnai pristatomas kaip darbo našumo įrankis, žmonės jį gerokai dažniau naudoja asmeniniais tikslais. Taip elgiasi daugiau nei 8 iš 10 DI vartotojų, o darbinėms užduotims technologiją pasitelkia kiek daugiau nei 4 iš 10.
Respondentai teigia, kad darbe DI dažniausiai padeda ieškoti informacijos, rengti ir redaguoti tekstus, versti, generuoti idėjas ar analizuoti duomenis. Tačiau už darbo ribų temų spektras kur kas platesnis. Daugiau nei pusė DI asmeniniais tikslais naudojančių respondentų jį pasitelkia sveikatos klausimams, beveik pusė – mokydamiesi ar bandydami suprasti naujus dalykus. Toliau rikiuojasi kelionių ir renginių planavimas bei receptų ir maisto idėjų paieška.
Kol kas DI naudojimas piniginės dažniausiai nepaliečia – beveik 8 iš 10 naudotojų renkasi tik nemokamas versijas. Aiškus lyderis yra „ChatGPT“, kurį naudoja beveik 8 iš 10, daugiau nei kas antras renkasi ir „Gemini“.
Nors šiandien nemokamos versijos dominuoja, daugiau nei pusė DI naudotojų teigia kol kas už įrankius nemokantys, bet būtų pasirengę tai daryti. Už DI jau moka 14 proc., o visiškai mokėti nenorėtų tik kas dešimtas.
18–24 metų DI naudotojai dažniau nei kiti nurodo, kad už tokius įrankius būtų pasirengę mokėti.
Patinka, bet rekomenduoti neskuba
Nors 7 iš 10 DI naudotojų sako, kad technologija jų lūkesčius labiau pateisina nei nepateisina, rekomenduoti ją kitiems neskuba – respondentų nuomonės šiuo klausimu pasidalijo beveik po lygiai.
Abejonių netrūksta ir vertinant DI poveikį. Pusė apklaustųjų mano, kad jis gali pakenkti žmonių kūrybiškumui, beveik tiek pat – kad DI naudojantys žmonės tampa tingesni, o 4 iš 10 nerimauja, kad technologija išstums kai kuriuos darbuotojus.
Ryškiausiai išsiskiria jauniausi respondentai: 18–24 metų grupėje beveik 7 iš 10 mano, kad DI žmones daro tingesnius, 6 iš 10 baiminasi jo poveikio kūrybiškumui. Tačiau atsargumo netrūksta ir tarp vyriausiųjų – 71 metų ir vyresnių grupėje daugiau nei pusė nerimauja dėl poveikio kūrybiškumui, o 45 proc. mano, kad DI atims daugiau darbo vietų, nei sukurs.
„Panašu, kad DI jau išėjo iš pradinio smalsumo etapo. Žmonės jį naudoja, atsirenka, kur jis naudingas, ir net svarsto už papildomas galimybes mokėti. Tačiau kartu atsiranda daugiau klausimų apie tai, kaip ši technologija paveiks mūsų darbą, kūrybiškumą ir pačių žmonių įgūdžius. Būtent toks dvejopas santykis šiandien ir yra bene įdomiausias“, – apibendrina I. Rudinskaitė.
Tyrimas apie naudojimosi dirbtiniu intelektu įpročius ir požiūrį atliktas 2026 m. liepos 10–rugpjūčio 8 dienomis. Internetinėje apklausoje dalyvavo 2959 18 metų ir vyresni respondentai. Duomenys pasverti pagal Lietuvos gyventojų proporcijas.
Šiandien su situacija kuomet vėlų vakarą suskamba telefonas, o atsiliepus artimas žmogus prašo pagalbos, gali susidurti kiekvienas.
Balsas atrodo tikras. Intonacija pažįstama. Emocija įtikinama. Tokioje situacijoje natūralu reaguoti iš karto, o ne sustoti ir tikrinti faktus.
Būtent čia išryškėja viena svarbiausių naujojo skaitmeninio amžiaus problemų: vaizdas ir garsas nebėra tokie patikimi įrodymai, kaip manėme anksčiau. Dirbtinio intelekto (DI) įrankiai jau leidžia kurti vis įtikinamesnes balso, veido, nuotraukų ir vaizdo klastotes. Tai keičia ne tik technologijų rinką, bet ir pačią pasitikėjimo logiką.
Ilgą laiką vadovavomės paprasta taisykle: gandais galima netikėti, bet jei pats pamačiau ar išgirdau, vadinasi, tai tikra. 2026-aisiais vien šia taisykle pasikliauti jau nebegalime.
Sintetinės tikrovės era
Dar visai neseniai įtikinamai suklastoti žmogaus balsą ar veidą reikėjo gerokai daugiau techninių įgūdžių, laiko ir išteklių. Šiandien tokie įrankiai tampa vis prieinamesni, pigesni ir paprastesni naudoti.
Tai nereiškia, kad kiekviena klastotė yra tobula. Tačiau net ir neidealiai sukurtas turinys gali pasirodyti įtikinamas, kai žmogus jaučia spaudimą reaguoti nedelsiant. Sukčiams dažnai nereikia nepriekaištingo rezultato – jiems pakanka kelių sekundžių įtikinamo balso, skubos jausmo ir emocinio spaudimo.
Stanfordo universiteto „AI Index 2026“ ataskaita leidžia šią problemą įvertinti platesniame kontekste. Dokumentuotų su DI susijusių incidentų skaičius per metus išaugo nuo 233 iki 362. Tai nereiškia, kad visi šie incidentai buvo susiję su balso klonavimu ar vaizdo klastotėmis, tačiau duomenys atskleidžia bendrą tendenciją – DI keliamos rizikos tampa vis dažnesnės, įvairesnės ir sunkiau valdomos.
Kartu mažėja ir didžiųjų DI modelių kūrėjų skaidrumas. Stanfordo ataskaitoje nurodoma, kad Pamatinių modelių skaidrumo indekso (angl. Foundation Model Transparency Index) vidurkis sumažėjo nuo 58 iki 40 balų iš 100. Didžiausia skaidrumo stoka išlieka srityse, kuriose visuomenei ir reguliuotojams ypač svarbu turėti daugiau aiškumo: mokymo duomenų, skaičiavimo išteklių ir modelių poveikio stebėsenos po jų išleidimo.
Tai nereiškia, kad kiekvieno konkretaus balso klonavimo ar vaizdo generavimo įrankio naudojimo neįmanoma atsekti. Tačiau tai atskleidžia platesnę problemą: galingiausi DI įrankiai plinta greičiau, nei visuomenė ir institucijos spėja sukurti aiškias jų priežiūros, atsekamumo ir atsakomybės taisykles.
Nulaužiamas ne įrenginys, o žmogaus reakcija
Klasikiniai sukčiavimo būdai dažnai rėmėsi prastai parengtais laiškais, įtartinomis nuorodomis ar skambučiais iš nepažįstamų numerių. Tokias apgavystes ne visada buvo lengva atpažinti, tačiau jas dažnai išduodavo aiškūs įspėjamieji ženklai.
DI keičia šią situaciją. Dabar sukčiai gali taikytis ne tik į slaptažodžius ar banko duomenis, bet ir į žmogaus emocinę reakciją. Jei skambučio metu išgirstate vaiko, mamos, sutuoktinio ar vadovo balsą, pirmiausia reaguojate į jo pažįstamumą ir suvokiamą grėsmę, o tik paskui imate racionaliai vertinti situaciją.
JAV Federalinė prekybos komisija yra įspėjusi, kad sukčiams gali pakakti trumpos internete rastos garso ištraukos, pavyzdžiui, iš socialiniuose tinkluose paskelbto vaizdo įrašo, kad pasitelkę DI jie galėtų imituoti artimo žmogaus balsą. Kuo daugiau žmonės viešai dalijasi garso bei vaizdo turiniu, tuo daugiau medžiagos gali būti panaudota klastotėms kurti.
Svarbu suprasti, kad tokios apgavystės veikia ne todėl, kad žmonės yra kvaili ar neatsargūs. Jos veiksmingos todėl, kad išnaudoja natūralias žmogiškas reakcijas: rūpestį artimaisiais, norą padėti, baimę pavėluoti ir pasitikėjimą pažįstamu balsu.
Kai žmogus girdi „reikia veikti dabar“, jam tampa sunkiau ramiai ir kritiškai įvertinti situaciją. Būtent todėl skubos jausmas, prašymas niekam nesakyti ir reikalavimas greitai pervesti pinigus yra vieni svarbiausių įspėjamųjų ženklų.
Nulinio pasitikėjimo principas – ir kasdienybėje
Kibernetinio saugumo srityje jau seniai taikomas vadinamasis nulinio pasitikėjimo principas. Jo esmė paprasta: net jei informacija ar jos šaltinis atrodo pažįstami ir patikimi, tai dar nereiškia, kad jais galima aklai pasitikėti. Reikia papildomo patvirtinimo.
Anksčiau ši logika daugiausia buvo taikoma įmonių tinklams, darbuotojų paskyroms ir įrenginiams. Šiandien ja vis dažniau tenka vadovautis ir kasdieniame gyvenime.
Jeigu sulaukiate netikėto skambučio ar žinutės, kuria artimas žmogus prašo pervesti pinigų, atskleisti slaptažodį ar prisijungimo kodą arba atlikti kitą neįprastą veiksmą, vien balso ar vaizdo nebepakanka. Reikia papildomai įsitikinti žmogaus tapatybe kitu būdu.
Tai gali būti labai paprasta. Nutraukite pokalbį ir patys perskambinkite artimajam numeriu, kurį jau turite savo telefone, arba susisiekite su juo kitu įprastu būdu. Galite užduoti klausimą, į kurį atsakymą žino tik jūsų artimasis. O dar geriau – iš anksto susitarkite su šeima dėl saugos frazės.
Saugos frazė neturi būti sudėtinga. Tai gali būti paprastas žodis ar sakinys, kurio neskelbiate socialiniuose tinkluose ir kurį žino tik artimiausi žmonės. Jei kas nors skambina apimtas panikos ir prašo pinigų, pirmas klausimas gali būti labai paprastas: „Kokia mūsų saugos frazė?“
Jei atsakymo nėra, pokalbį reikia nutraukti ir situaciją patikrinti kitu būdu.
Viešas balsas ir veidas tampa vis jautresne informacija
Iki šiol privatumą dažniausiai siejome su slaptažodžiais, asmens kodais, banko duomenimis ar namų adresu. Tačiau DI amžiuje vis svarbesnė tampa ir informacija, kurią anksčiau galėjome laikyti gana nekalta: balsas, veidas, kalbėjimo maniera ar kasdienio gyvenimo vaizdo įrašai.
Tai nereiškia, kad turime nustoti fotografuotis, filmuoti ar dalytis savo gyvenimo akimirkomis internete. Tačiau verta suprasti, kad viešai prieinami garso ir vaizdo įrašai gali būti naudojami ne tik bendravimui ar prisiminimams išsaugoti, bet ir klastotėms kurti.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti viešai prieinamą vaikų, senjorų, vadovų ir kitų viešų asmenų garso bei vaizdo turinį. Tas pats pasakytina apie darbuotojus, turinčius prieigą prie jautrių duomenų ar priimančius finansinius sprendimus. Kuo daugiau tokios medžiagos prieinama internete, tuo lengviau sukurti įtikinamą imitaciją.
Tai nėra raginimas visko bijoti. Tai raginimas pripažinti, kad skaitmeninė higiena keičiasi. Anksčiau saugojome slaptažodžius. Dabar vis dažniau turime galvoti ir apie savo balso bei veido skaitmeninį pėdsaką.
Kaip keičiasi pasitikėjimas?
Svarbiausia išvada nėra ta, kad niekuo nebegalima tikėti. Toks požiūris taip pat būtų pavojingas, nes visuomenei būtinas pasitikėjimas. Be jo neįmanomi nei santykiai, nei verslas, nei viešasis gyvenimas.
Tikroji išvada kita: šiandien pasitikėti turime kitaip nei anksčiau – ne aklai, o patikrinę.
Anksčiau pakakdavo pamatyti ar išgirsti. Dabar vis dažniau reikia papildomai patikrinti tai, ką matome ir girdime. Ar informacija gauta iš oficialaus šaltinio? Ar galima perskambinti? Ar prašymas atitinka įprastą žmogaus elgesį? Ar nespaudžiama veikti tuoj pat? Ar nereikalaujama pervesti pinigų, atskleisti slaptažodžių ar prisijungimo kodų? Ar galima tapatybę patvirtinti kitu būdu?
Įmonėse tai reiškia aiškias finansinių pervedimų, vadovų nurodymų ir dalijimosi jautria informacija taisykles. Jei darbuotojas gauna balso žinutę ar vaizdo skambutį, kuriame vadovas prašo skubiai atlikti pavedimą, vien to neturėtų pakakti nurodymo autentiškumui patvirtinti. Tokį prašymą reikėtų papildomai patvirtinti oficialiu kanalu ir vadovautis aiškia procedūra.
Šeimose tai reiškia iš anksto sutartas saugos frazes ir paprastą taisyklę: jei netikėtas skambutis kelia paniką ir sulaukiame prašymo skubiai pervesti pinigų, pirmiausia patikriname situaciją ir tik tada veikiame.
Naujas skaitmeninio raštingumo etapas
„Kol nepamatysiu, nepatikėsiu“ buvo naudinga taisyklė tada, kai vaizdą ir garsą suklastoti buvo sunku. Tačiau DI keičia mūsų požiūrį į tai, ką matome ir girdime. Šiandien tikroviškai atrodantis vaizdas ar pažįstamas balsas nebūtinai yra patikimas įrodymas – tai gali būti tik dar vienas signalas, kurį reikia patikrinti.
Tai nereiškia, kad turime gyventi nuolatinėje baimėje. Tiesiog turime prisitaikyti prie naujų skaitmeninio saugumo iššūkių – taip, kaip kadaise išmokome neatidaryti įtartinų nuorodų, nesidalyti slaptažodžiais ir nevesti banko duomenų nepatikimose svetainėse.
DI nesunaikino pasitikėjimo – jis tiesiog pakeitė jo taisykles. Nuo šiol pasitikėti vien tuo, ką matome ar girdime, nebepakanka. Vis svarbiau gebėti patikrinti informacijos šaltinį, prieš reaguojant akimirką sustoti ir nepasiduoti dirbtinai kuriamam skubos jausmui.
Išmanusis laikrodis yra viena iš technologijų leidžiančių stebėti vaiko buvimo vietą ar su juo susisiekti. Todėl „Tele2“ inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius teigia, kad svarbu pakalbėti kodėl ir kada, vaiko vieta bus tikrinama.
Išmanieji laikrodžiai vaikams leidžia skambinti iš anksto patvirtintiems kontaktams ir dalytis savo buvimo vieta, o tėvai gali gauti pranešimą vaikui išėjus už nustatytos teritorijos ribų. Priklausomai nuo modelio, laikrodyje taip pat gali būti SOS mygtukas, žingsniamatis ar galimybė keistis žinutėmis su tėvų patvirtintais kontaktais.
„Toks laikrodis gali būti geras tarpinis sprendimas, kai vaikui dar nereikia išmaniojo telefono, tačiau šeimai svarbu palaikyti ryšį. Prireikus jis gali greitai susisiekti su tėvais, o kritiniu atveju – išsiųsti pagalbos signalą. Vis dėlto šį įrenginį reikėtų naudoti kaip papildomą saugumo priemonę, o ne galimybę stebėti kiekvieną vaiko žingsnį“, – sako „Tele2“ inovacijų ekspertas A. Lukošius.
Svarbios ne tik funkcijos, bet ir duomenų saugumas
Renkantis pirmąjį vaiko išmanųjį laikrodį, „Tele2“ ekspertas pataria pasidomėti jo gamintoju, programinės įrangos atnaujinimais ir susietos programėlės prašomais leidimais. Taip pat verta išsiaiškinti, kur saugomi vaiko buvimo vietos duomenys, kas gali juos pasiekti ir ar šią informaciją galima ištrinti.
Laikrodžio paskyrą reikėtų apsaugoti stipriu, kitur nenaudojamu slaptažodžiu, o esant galimybei – įjungti dviejų žingsnių tapatybės patvirtinimą. Susietą programėlę rekomenduojama siųstis tik iš oficialios parduotuvės, reguliariai atnaujinti ir nesuteikti jai daugiau leidimų, kurių nereikia pagrindinėms funkcijoms veikti.
„Vaiko buvimo vieta yra jautri informacija, todėl renkantis laikrodį nepakanka vertinti tik jo kainą ar funkcijų skaičių. Patikimas gamintojas, aiški privatumo politika, reguliarūs saugumo atnaujinimai ir tinkamai apsaugota tėvų paskyra turėtų būti vieni svarbiausių pasirinkimo kriterijų“, – pabrėžia ekspertas.
Anot A. Lukošiaus, išmanusis laikrodis naudingiausias tuomet, kai šeima laikosi aiškių susitarimų: vaikas žino, kaip susisiekti su tėvais ir kaip elgtis netikėtoje situacijoje, o tėvai jo buvimo vietą tikrina tik esant poreikiui. Aiškūs susitarimai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvų ramybės, vaiko privatumo ir augančio savarankiškumo.
Susitarimai – dar prieš užsegant laikrodį
Prieš perduodant laikrodį vaikui, reikėtų jam paaiškinti, kokius duomenis įrenginys renka, kada tėvai tikrins jo buvimo vietą ir kokiais atvejais reikėtų pasinaudoti SOS mygtuku. Vaikas turi žinoti, kad tėvai gali matyti, kur jis yra, ir suprasti, kodėl ši funkcija naudojama.
„Jeigu tėvai buvimo vietą tikrina kas kelias minutes, skambina vos vaikui nukrypus nuo įprasto maršruto ir reikalauja nuolat pasiaiškinti, technologija gali silpninti tarpusavio pasitikėjimą. Kur kas geriau susitarti, kad ši informacija bus tikrinama vaikui vėluojant, neatsiliepiant ar kilus pagrįstam nerimui. Laikrodis turėtų suteikti vaikui daugiau savarankiškumo, o ne pratinti jį prie minties, kad yra nuolat stebimas“, – teigia A. Lukošius.
Svarbu nepamiršti, kad laikrodžio rodoma buvimo vieta ne visada yra visiškai tiksli. GPS tikslumui įtakos gali turėti pastatai, buvimas patalpose ar ryšio kokybė, todėl programėlėje pateikiami duomenys kartais vėluoja arba rodomi su paklaida.
Šią vasarą vykstant didiesiems renginiams ir festivaliams „Tele2“ pasitelkė specialaus ryšio sprendimus gerinant ryšį tose vietose.
„Kiekvieną renginį vertiname individualiai. Svarbu ne tik tai, kiek žmonių jame dalyvaus, bet ir kur jis vyksta. Miesto koncertų erdvėje dažniausiai galima sustiprinti jau esamą tinklą, tačiau festivalyje atokesnėje vietovėje dažnu atveju tenka sukurti laikiną ryšio infrastruktūrą“, – sako „Tele2“ technikos direktorius Baltijos šalims Valerij Kovzan.
Vienas svarbiausių vasaros koncertų taškų
Vilniaus Kalnų parke šią vasarą jau koncertavo Andrius Mamontovas, vyko „Lithuanian Pride“ koncertas, „Juodas Vilnius 2026“, „Sting 3.0 Tour“, Ansamblių vakaras „Metų ritmu“, o rugpjūtį koncertų sezoną pratęsė „The Cure“, „Sounds Good Vilnius | Moby“, „Nick Cave & The Bad Seeds“.
Šioje vietoje „Tele2“ jau trečius metus iš eilės renginių laikotarpiu naudoja laikiną mobilią bazinę stotį. Ji padeda padidinti tinklo talpą tada, kai vienoje teritorijoje per trumpą laiką susirenka tūkstančiai lankytojų.
„Per didelį koncertą tinklo naudojimas gali pasikeisti vos per kelias valandas. Žmonės vienu metu tikrina bilietus, skambina, siunčia žinutes, filmuoja ir kelia turinį į socialinius tinklus. Todėl svarbu, kad signalas būtų pasiekiamasir kokybiškai aptarnautų pasidėjusį naudotojų kiekį vienu metu“, – aiškina V. Kovzan.
Padeda išmaniosios antenos
Naudojantis 5G ryšiu dideliuose renginiuose, svarbus ne tik tinklo padengimas, bet ir jo talpa. Todėl „Tele2“ pasitelkia išmaniąsias „Massive MIMO“ antenas, kurios leidžia vienu metu kokybišką 5G ryšį užtikrinti didesniam skaičiui žmonių.
Šią vasarą „Tele2“ pradėjo naudoti naujos kartos 64 siųstuvų ir imtuvų elementų antenas, pakeitusias anksčiau naudotus 32 elementų sprendimus. Jos padeda efektyviau išnaudoti turimus dažnius, palaikyti didesnę tinklo talpą ir sklandesnį duomenų perdavimą net esant didelei miniai.
„Paprastai tariant, tokia antena gali tikslingiau nukreipti stiprų signalą skirtingomis kryptymis ir kokybiškiau aptarnauti atskirus renginio vietos sektorius. Tai leidžia vienu metu dar kokybiškiau aptarnauti daugiau vartotojų ir išlaikyti sklandesnius vaizdo bei balso skambučius“, – sako V. Kovzan.
Atokesnėse vietovėse prireikia kitokių sprendimų
Papildomų sprendimų prireikia renginiams, vykstantiems toliau nuo didžiųjų miestų. Tokiose vietovėse didžiąją metų dalį būna palyginti nedaug žmonių, tačiau festivalio savaitgalį lankytojų skaičius gali išaugti dešimtimis kartų.
Šią vasarą „Tele2“ ryšio infrastruktūra buvo sustiprinta festivalio „Kilkim Žaibu“ vietoje Lėne, Ukmergės rajone. Čia pastatyta nuolatinė bazinė stotis, todėl jos naudą pajunta ne tik festivalio lankytojai, bet ir vietos gyventojai.
Papildomi sprendimai pasitelkti ir Žagarės vyšnių festivalyje prie Žvelgaičių ežero bei „1006 km“ lenktynėse Palangoje. Nauja bazinė stotis taip pat įrengta S. Žukausko poligono teritorijoje, kur vyko „DAIMEX Baltic“ dronų renginys.
„Vietovė, kurioje įprastai būna nedaug žmonių, festivalio metu kelioms dienoms gali sulaukti tūkstančių lankytojų. Todėl vienur pakanka padidinti jau veikiančios stoties pajėgumą, kitur reikia mobilios stoties ar naujos infrastruktūros“, – teigia V. Kovzan.
Ryšys - ne tik dėl socialinių tinklų
Stabilus mobilusis ryšys dideliuose renginiuose reikalingas ne tik norint pasidalinti nuotrauka ar vaizdo įrašu. Lankytojai telefonu naudojasi bilietams, navigacijai, pavežėjų programėlėms ir bendravimui tarpusavyje. Interneto reikia ir prekybininkams, priimantiems elektroninius mokėjimus, bei renginio organizatoriams.
Didelėms minioms pritaikyti sprendimai kai kuriose vietose veikia ir nuolat. Vilniaus Vingio parke, Kauno Dainų slėnyje ir Dariaus ir Girėno stadione Kaune įrengtos specialios stacionarios bazinės stotys bei antenos, galinčios aptarnauti itin didelius lankytojų srautus.
Šiuo metu „Tele2“ greitasis 5G ryšys pasiekiamas 90,2 proc. Lietuvos populiacijos, o 4G ryšys dengia 99,99 proc. populiacijos. Bendrovės bazinių stočių skaičius viršija 1600.
Remiantis tarptautinės interneto greičio matavimo bendrovės „Ookla“ 2026 m. pirmojo pusmečio matavimais, „Tele2“ 5G internetas pripažintas greičiausiu Lietuvoje. Apdovanojimas skiriamas vertinant realių vartotojų matavimų duomenis platformoje „Speedtest“.
