Login to your account

Username *
Password *

„Dogo“ programėlės kūrėjas: apie „Apple“ įvertinimą ir kelią jį pasiekti

Tadas Žiemys – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto alumnas, 2015 m. pristatęs programėlę „Smart Museum“, kuri Mykolo Romerio universiteto rengtose mobiliųjų programėlių dirbtuvėse „App Camp 2014“ iškovojo geriausiosios vardą.

Visai neseniai į aukštumas iškilo kitas T. Žiemio, šįkart kartu su žmona Rasa Gentvilaite-Žiemiene, įgyvendintas projektas „Dogo“. Jį pastebėjo „Apple“, o galiausiai lietuvių kurta programėlė sulaukė tarptautinio pripažinimo – pritraukė 3 mln. JAV dolerių investiciją. Drauge su Tadu kalbamės apie pradžių pradžią: universiteto laikus, sunkų kelią, kurį teko įveikti, ir dieną, kai nusišypsojo sėkmė.

Kas įkvėpė vystyti „Dogo“ – programėlę, skirtą šuniukų augintojams?

Idėja kilo tuomet, kai pasiėmėme savo šuniuką Ūdrą iš prieglaudos prieš kiek daugiau nei 11 metų. Pabandėme apsilankyti šunų treniravimo mokyklėlėje ir supratome du dalykus: Ūdrai nelabai patinka kitų šunų kompanija ir, nors padeda specialistai, daug reikia dirbti ir namuose patiems. Kadangi matėme, kaip jai smagu mokytis triukų ir komandų, pradėjome ieškoti, kas gi galėtų mums padėti treniruotis namuose ir... nieko neradome. Taip ir gimė idėja – patiems sukurti programėlę, kuri pagelbėtų auklėjant šuniukus. Aišku, iš pradžių padėjome ją į, kaip aš mėgstu sakyti, „gerų idėjų“ stalčiuką. Kiek vėliau aš pabaigiau magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir išvykau į Berlyną. Ten dirbau vienoje kompanijoje, kūrusioje smegenų treniravimo programėles, buvo be galo įdomu, tačiau po pusantrų metų jie nusprendė pakeisti veiklos kryptį. Tada supratau, kad noriu kurti ir vystyti savo idėją, o programėlė šuniukams – labiausiai verta dėmesio. „Dogo“ plėtoti ėmėme kartu su žmona Rasa, mat ji veterinarė, o aš programuotojas – superkomanda. Iš pradžių dirbome ir po darbo, ir savaitgaliais, todėl tai buvo tarsi mudviejų hobis. Vėliau viskas pasikeitė.

Ar nenusviro rankos supratus, kad ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi? Kas motyvavo idėją įgyvendinti iki galo, iki sėkmingų rezultatų?

Rankos nenusviro, tačiau iššūkių patyrėme. Sakyčiau, jog iki pat tol, kol pasirodė pirmoji „Dogo“ versija, buvome labai gerai nusiteikę, kupini vilčių ir kiek naivoko tikėjimo, kad tai bus geriausia programėlė pasaulyje. Žvelgiant į praeitį, pirmi pusantrų metų mums tikrai buvo sunkūs: vartotojai „Dogo“ sunkiai rasdavo paieškos topuose, atsisiuntimų beveik nesulaukdavome, kiek patys pasireklamuodavome, draugams parodydavome, tokius rezultatus ir turėdavome. Buvo laikotarpis, kai sau pasakėme: na, nesiseka, bet pabandykim dar tris mėnesius, o po to ką nors kita sugalvosim. Tai štai, po tų trijų mėnesių buvo dar trys ir dar... taip galiausiai ir „nepavyko“ projekto apleisti – aplankė sėkmė. Nenuleidome rankų, nes buvo labai smagu dirbti kartu su Rasa – ji yra pati geriausia bendradarbė. Be to, jau tada turėjau nemažai patirties kuriant programėles, patiko pasirinkta sfera: pradėjau be galo daug domėtis apie šunis, o kuo daugiau žinai, tuo daugiau norisi dar sužinoti.

Kaip vis dėlto nutiko, kad „Dogo“ galiausiai sulaukė pasisekimo?

Kai tik programėlė atsirado išmaniųjų telefonų parduotuvėse, atsisiuntimų buvo, tačiau, rodos, per akimirksnį jų skaičius priartėjo prie nulio. Pirmiausia sėkmė nusišypsojo po pusantrų metų – buvo vasario 16 d., kai „Apple“ Lietuvos šimtmečio proga paskelbė geriausių programėlių penketuką, į šį sąrašą pateko ir mūsų „Dogo“. Kitas kartas, kai buvome pastebėti, nutiko tada, kai apie mus paskelbė Lietuvos programėlių parduotuvėje. Tuomet gavome puikią progą susipažinti su regiono atstovu, jis davė naudingų patarimų, susidomėjo mūsų veikla ir paprašė nuolat informuoti apie naujienas. Po šios pažinties programėlė ėmė organiškai populiarėti – pamažu kilo į viršų paieškos rezultatuose, kartu daugėjo ir atsisiuntimų. Taigi, situacija pamažu taisėsi, taip ir pradėjome augti.

Kuo programėlė yra patraukli šunų šeimininkams?

„Dogo“ yra įrankis, leidžiantis „namų darbus“ atlikti originaliau, smagiau, be to, programėlė padeda sekti šuniuko progresą, siunčia priminimus apie treniruotes. Taip pat mes sudarome specialias programas tiems, kurie neturi galimybių lankytis pas dresuotojus, jas vartotojai gali rinktis pagal šunų problemas. Viena šauniausių funkcijų yra ta, kad galima nuotoliniu būdu konsultuotis su treneriu. Ilgai svarstėme, kas iš to, kad gyvūno šeimininkas pažiūrės, kaip reikia atlikti pratimą, ir jį sėkmingai ar nesėkmingai atliks. Taigi, sugalvojome video egzaminus: kai jau šuniukas išmoksta padaryti pratimą, atrakinate egzaminą ir galite jį laikyti. Ką tai reiškia? Jūs nufilmuojate savo augintinį, atliekantį triuką, ir atsiunčiate mums, o mūsų treneriai įvertina rezultatus, t. y., pasako, kas buvo gerai, kas ne, ką ir kaip būtų galima pagerinti, galiausiai nustato, ar išlaikėte egzaminą. Ši funkcija leidžia šuniukų šeimininkams įvertinti savo darbą, mokytis. Mes nenorime užimti šunų mokyklėlių vietos – norime suteikti grįžtamąjį ryšį, dėmesį, pagalbą.

Ar turite viziją, kaip programėlė galėtų atrodyti po kelerių metų? Kokie ateities užmojai?

Turime ilgalaikę viziją – „Dogo“ galėtų tapti tokia programėle, kuri lydėtų šuniuką visą gyvenimą, padėtų jam augti kartu su šeimininku. Svarbiausia – mokytis, užmegzti pradinį ryšį, kurti draugystę. Vėliau, augant, atsiranda įvairių problemų, o mes norime padėti jas spręsti. Programėlė galėtų tapti geriausio šeimininko vadovu, žinynu – čia galėtumėte rasti visus atsakymus į iškilusius klausimus, pavyzdžiui, ką daryti, jei išvykstate atostogų, koks geriausias šunų draudimas, kokį maistą rinktis ir pan. Teiktume informaciją ir apie sveikatos sutrikimus. Trumpai tariant, norime būti patikimas informacijos šaltinis, kuriuo šunų šeimininkai galėtų pasikliauti visada – nuo keturkojo gimimo iki pat senatvės.

Panašu, kad net ir „Dogo“ socialiniuose tinkluose daugiau reakcijų sulaukiate iš užsieniečių. Ar galima sakyti, kad programėlė yra orientuota į užsienio rinkas?

Didžiausią dalį vartotojų sudaro šunų šeimininkai iš Šiaurės Amerikos – jų yra apie 25 proc. Lietuvoje „Dogo“ naudojama ne taip aktyviai. Programėlė pasiekiama iš viso net dvylika kalbų, didžiausios vartotojų grupės tos, kurios ją naudoja anglų, ispanų, vokiečių, portugalų kalbomis. Tačiau turime vartotojų iš viso pasaulio, įskaitant Japoniją! Iš tiesų, mes nuo pat pradžių fokusavomės į tarptautinę rinką. Žvelgiant iš verslo perspektyvos, programėlės neapsimoka versti į lietuvių kalbą – mūsiškių vartotojų paprasčiausiai yra per mažai. Bet vien dėl to, kad tai yra mūsų gimtoji kalba, mes išvertėme programėlę ir tuo labai džiaugiamės ir didžiuojamės.

Dažnai susiduriame su požiūriu, jog norint pradėti vystyti verslo idėją reikia turėti didelį pradinį kapitalą. Ar tai yra tiesa?

Tikriausiai ne. Informacinių technologijų sferoje dažniausiai reikia pinigų sau pačiam, kad išgyventum (juokiasi). Svarbiausia – turėti reikiamų įgūdžių, nes jų būtinai prireiks ne tik vystant idėją, bet ir norint papildomai užsidirbti. „Dogo“ įgyvendinimą mes ir pradėjome naudodami savas santaupas, nes investuotojų neatsiranda iš niekur – jų reikia prisitraukti. Vis dėlto nemanau, kad sėkmė labiausiai priklauso nuo pinigų, – juk programuotojui tereikia kompiuterio.

O ar sudėtinga pritraukti investuotojų?

Jei turi tik idėją – taip, labai sudėtinga. Gerų idėjų turi visi, todėl, jeigu negalite pasiūlyti bent jau pirminio produkto, investuotojų paieškos gali būti bergždžios. Na, jei jau seniau sukūrėte sėkmingą projektą arba esate kokios nors srities ekspertas, galbūt užteks ir verslo plano, idėjos. Visais kitais atvejais investuotojams reikia parodyti, kad kuriate vertę, kad vartotojams tai patinka, – būtina turėti įrodymą, jog jūsų idėja veikia. Pirmuosius investuotojus mes pritraukėme turėdami milijoną „Dogo“ atsisiuntimų, taigi, buvome nemažai pasiekę. Žinoma, mūsų istorija yra mūsų istorija.

Studijavote VDU. Kokie įspūdžiai, prisiminimai aplanko iš tų laikų?

VDU baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas. Mano magistro darbas buvo apie smegenų ir kompiuterio sąsajas: tyrinėjau įrenginius, kurie skaito signalus smegenyse, ieškojau, ką galima tuo pasiekti. Iškėliau hipotezę: ar naudojant smegenų signalų skaitymo prietaisus įmanoma pasakyti, kad žmogui, žiūrinčiam į paveikslą, jis patinka. Galiausiai iš to nieko neišsivystė, bet buvo be galo įdomu šioje srityje praplėsti žinias. Taip pat įspūdį paliko galimybė dalyvauti mokslinėse konferencijose – čia sutikau žmonių, tikrų mokslininkų, kurie atlikdami tyrimus gali matyti mūsų ateities gyvenimo tendencijas. Tai buvo kažkas nepakartojama – atrodė, kad prisilietęs prie šios srities išgyvenau fantastinį filmą, kuriame prisidėjau prie mūsų visų ateities kūrimo. Be to, suvokiau vieną dalyką – kuo labiau pradedi suprasti, tuo labiau supranti, kad iš tikrųjų nieko nesupranti. Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog man labai patiko studijuoti VDU. Puiku tai, kad, nors mokaisi, pavyzdžiui, informatiką, čia gali pažinti ir kitus mokslus – psichologiją, marketingą ir daugybę kitų. Tai suteikia galimybę plėsti požiūrį į pasaulį, problemas, galiausiai juk tai mus, kaip asmenybes, ir formuoja.

Ką galėtumėte patarti jauniesiems programėlių vystytojams, studentams, turintiems verslo idėją?

Kai buvau studentas, man labai pasisekė, nes turėjau galimybę dirbti su VDU Informatikos fakulteto dėstytoju a. a. Egidijumi Vaškevičiumi. Jis buvo nuostabus žmogus, Multimedijos laboratorijos vadovas. Būtent ten ir praleidau daugybę dienų diskutuodamas, klausydamas visokiausių istorijų, semdamasis žinių iš savo srities specialistų. Universitetas man labai patiko – tai yra vieta, kurioje, priešingai nei versle, bet koks rezultatas yra reikšmingas. Versle „sėkmė“ yra ganėtinai griežtai apibrėžta sąvoka – tau arba pasisekė, arba ne, o aukštojoje mokykloje net ir nesėkmingai atliktas eksperimentas duoda vaisių, nes tu ką nors išmoksti, išbandai. Naujų dalykų paieškos turi tokį pat svorį kaip ir rezultatas. Puiku tai, kad būtent universitete tam yra suteikiamos visos sąlygos, netgi drąsinama mėginti, ieškoti, atrasti. Skatinu studentus būtent nuo to ir pradėti. Kitas dalykas: vystyti projektą vienam yra įmanoma, tačiau labai sunku, todėl svarbu, kad ką nors darydami turėtume bendrakeleivių, kurie būtų pasiryžę investuoti save į idėjos plėtojimą, – žymiai lengviau drauge patirti nesėkmes, o jų dažnu atveju nutinka. Juk vienas lauke ne karys, ar ne? 

Su Tadu Žiemiu kalbėjosi Goda Gavėnaitė

Rate this item
(0 votes)
„iPhone“ atšventė 15 metų gimtadienį: pasisavintas pavadinimas, apgaulė anonso metu ir kiti negirdėti faktai

Švęskime Mindaugo karūnavimo dieną: 3 išmanūs būdai pažinti Lietuvą

6G internetas taps kaip oras, kuriuo kvėpuojame

Pamirškite „.jpg“ formatą: nepriekaištingus atostogų kadrus padės užfiksuoti šios mažos gudrybės

„Sony“ pristato naują žaidėjams skirtų priedų seriją „INZONE“

Didieji duomenys rodo, kur Joninių vainikus pynė lietuviai: viena kryptis buvo itin populiari

Tobulo garso paieškos: jei renkatės naujas ausines, atkreipkite dėmesį į šiuos parametrus

Programėlės ramesniam miegui: nuo ekrano šviesos valdymo iki knarkimo įrašymo

Į žvejybą pasiimkite ir telefoną: kokie išmanūs įrankiai padės pagauti rekordinį laimikį?

Nerandate ne tik paparčio žiedo, bet ir telefono? Ekspertas pasakoja, kaip jį surasti

Atnaujinta bilietų pardavimo sistema palengvina vasaros keliones: prie sprendimo sukūrimo prisidėjo ir lietuviai

Dirbtinis intelektas informaciniame kare: mirtinas priešas ar sidabrinė kulka?

„Huawei“ Stambule pristatė net 7 naujus išmanius įrenginius

Vasariški orai – iššūkis produktyvumui: 5 programėlės, kurios padės išlaikyti koncentraciją

„Apple“ ir „Google“ žengė dar vieną žingsnį: jūsų piniginė gali tapti muziejine relikvija

3 situacijos, kuriose planšetinis kompiuteris palengvins jūsų kasdienybę