Metavisatos terminą sugalvojęs ir savo 1992-ųjų knygoje „Lavina“ (angl. „Snow Crash“) pirmąkart panaudojęs fantastas Nealas Stephensonas tuomet negalėjo nė įtarti, kad po trijų dešimtmečių šis žodis simbolizuos svarbiausią technologijų pasaulio virsmą, ar bent tai, ką artimoje ateityje žada didžiausios technologijų kompanijos ir jų vizionieriai. Jie stato milijardus dolerių už tai, kad ateitis bus su beribėmis virtualios bei papildytos realybės galimybėmis ir sapnus primenančiomis pačių susikurtomis trimatėmis erdvėmis, kuriose viskas įmanoma. Tačiau viskas gali – ir turėtų – būti kur kas paprasčiau nei galvojate.

„Šiandien metavisata yra panašioje stadijoje, kaip internetas 1990-aisiais: viskas dar tik prasideda, ir nors turime tam tikrus pamatus bei viziją, iš tiesų niekas negali tiksliai pasakyti, į ką tai virs realybėje. Yra tam tikros vizijos, idėjos, kurias norima įgyvendinti, tačiau dažnu atveju viskas atsiremia į du paprastus dalykus. Pirma, kaip greit tobulės virtualios bei papildytos realybės įrenginiai, kad jie taptų prieinami daugeliui žmonių ir juos būtų pakankamai patogu naudoti – panašiai kaip kompiuterius ir išmaniuosius telefonus šiandien. Ir antra, ar susidarys kritinė masė žmonių, kurie išties norėtų jais naudotis“, – sako „Telia“ kompiuterių ekspertas Simonas Tilindis.

Internetas kitaip

Pačios metavisatos idėja nėra nauja. Tam tikra prasme metavisatą, ar tiksliau jos atskiras dalis, jau daugelį metų galima sutikti įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose, nuo „Fortnite“, „Roblox“, iki „Minecraft“ ir „Second Life“. Beje, būtent pastarasis žaidimas geriausiai atspindi metavisatos idėją: tai erdvė, kur žmonės gali susitikti, bendrauti, dirbti, žaisti, prekiauti ir daryti daugelį kitų dalykų, ką veikia ir realybėje – tik virtualiai.

Pagrindinis skirtumas tas, kad „Second Life“ vyksta dvimatėje erdvėje, o metavisata pirmiausia orientuota į 3D aplinką.

Bet net jei šiam žaidimui būtų suteikta pilnavertė 3D patirtis (ką jo kūrėjai nesėkmingai bandė padaryti), tai anaiptol nebūtų metavisata, o vis dar tik jos dalis, „pasaulis“. Kitaip sakant, jei metavisatą palygintume su internetu, tai tokia platforma būtų kaip atskiras tinklalapis.

Trūksta jungiančios grandies

Tokių metapasaulių jau yra ne vienas. Tam tikra prasme šis apibrėžimas taikytinas jau minėtiems žaidimams „Fortnite“, „Roblox“ ir „Minecraft“, taip pat yra ne vienas startuolis, siūlantis susikurti savo ar išsinuomoti esamą metaerdvę – nuo „Spatial“, „Breakroom“, „MeetinVR“, iki „Microsoft“ vystomo „AltspaceVR“.

Tačiau metavisatai šiuo metu trūksta vieno esminio, pamatinio dalyko: tai šiuos ir kitus – ateities – metapasaulius vienijančios, jungiančios technologijos, kuri leistų juos visus atrasti ir tarp jų betarpiškai keliauti, su tuo pačiu avataru ir jam priklausančia „nuosavybe“, nuo išvaizdos ir aprangos, iki piniginės.

Skamba kaip socialinio tinklo profilis, tiesa? Nenuostabu, kad šios misijos ėmėsi ne kas kitas, o „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Pernai metų pabaigoje pervadinęs kompaniją į „Meta“, jis surengė futuristinį pristatymą, kuriame pademonstravo savąją metavisatos viziją, kurios epicentre, savaime suprantama, yra ta pati „Meta“.

„M. Zuckerbergo užmojai išties įspūdingi, bet daugelio jų įgyvendinimui reikės ne vienerių metų technologijų pažangos. Ir net ją pasiekus lieka antrasis klausimas: ar žmonės to išties norės bei visu tuo naudosis?“ – retoriškai klausia S. Tilindis.

Į metavisatą – ne nerti, bet bristi?

„Meta“ anaiptol nėra vienintelė technologijų milžinė, tikinti metavisatos ateitimi ir pasiruošusi atkąsti nemenką jos pyrago dalį. Bent kelis su metavisata susijusius projektus vysto ir „Microsoft“, o jos pastarųjų metų apsipirkimai, įskaitant 70 mlrd. dolerių vertės žaidimų studijos „Activision Blizzard“ sandorį, tik patvirtina apetitą ir užmojus visose srityse, nuo pramogų ir laisvalaikio, iki darbo ir bendradarbystės.

Kita vertus, „Microsoft“ supranta, kad virtualios realybės įranga nei per metus, nei per trejus neatsidurs kiekvienuose namuose ir net kiekvienoje įmonėje. Užtat kompiuterius ir telefonus žmonės jau turi. Tad kodėl kelionės į metavisatą nepradėjus su jais? Žinoma, tai toli gražu ne ta patirtis, kurią žada metavisata, bet kiekvienas maratonas prasideda nuo treniruočių.

Vienas iš tokių žingsnių laukia dar šių metų pirmąjį pusmetį. Siekdama virtualiems „Teams“ susitikimams suteikti daugiau interaktyvumo, „Microsoft“ planuoja sudaryti galimybę juose dalyvauti su savo susikurtais 3D avatarais. Taip pat „Teams“ atsiras virtualios erdvės, kuriose žmonės galės ne tik bendrauti, dalintis idėjomis, bet ir naudoti kitas „Microsoft“ programas dirbdami su įvairiais projektais.

„Žmonėms reikia laiko įsisavinti naujas technologijas, su jomis apsiprasti. Galbūt tai ir yra raktas į metavisatos ateitį: ne žmonės turi jos ieškoti, o ji pati turi ateiti pas žmones jiems pažįstamose aplinkose, atskleisdama naujas galimybes, formatus, darbo būdus. Kad ir pamažu, fragmentuotai, bet lengvai ir suprantamai. Su laiku jas pasivys ir naujos kartos technologijos, kuriomis tą patį galėsime patirti naujai“, – svarsto S. Tilindis.