Skaitmeninė erdvė jau senokai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Akivaizdu, kad ji, kaip ir fizinė aplinka, turi būti prieinama žmonėms su negalia. Kaip užtikrinti pastatų prieinamumą – gana aišku, o į ką atsižvelgti kuriant internetines svetaines? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžejus Ravanas sako, kad pradėti reikėtų nuo kelių paprastų dalykų.

Kiek akliesiems ir silpnaregiams svarbus kokybiškas skaitmeninių paslaugų prieinamumas?

Toks prieinamumas yra labai reikšmingas, sunku būtų jį pervertinti. Žmonėms su regos negalia skaitmeninė erdvė gyvenime sukuria naujas galimybes. Pavyzdžiui, jei yra prieinamos elektroninės parduotuvės, neregys gali savarankiškai ir patogiai apsipirkti, pasiskaityti apie prekes ir taip toliau. Jei prieinama bankų sistema, žmogus gali laisvai disponuoti savo finansais.

Kaip iš aklųjų ir silpnaregių perspektyvos bendrai vertintumėte valstybės įstaigų interneto svetainių ir teikiamų skaitmeninių paslaugų prieinamumo lygį?

Svetaines skirstau į dvi grupes. Vieni puslapiai yra neprieinami. Jiems dažniausiai priskiriu tas svetaines, kurių funkcionalumu (vartotojui suteiktomis galimybėmis) apskritai neįmanoma pasinaudoti. Pavyzdžiui, atsidarai kokią nors svetainę, mygtukas nepasispaudžia ir tuo tavo naršymas baigiasi. Kiti puslapiai yra nepatogūs. Jų funkcionalumu pasinaudoti tarsi galima, bet reikia arba ieškoti kažkokių gudrybių, arba sugaišti labai daug laiko. Iš esmės, neprieinamų interneto svetainių nėra daug, bet yra daugybė nepatogių, kurios neatitinka prieinamumo standartų.

Ar valstybės įstaigos ir institucijos konsultuojasi su LASS dėl internetinių svetainių ir paslaugų prieinamumo?

Pasitaiko, bet nepasakyčiau, kad labai dažnai. Dažniau konsultuojasi arba privatus sektorius, arba kultūrinės įstaigos. Norėtųsi, jog konsultuotųsi tos įstaigos, kurių paslaugomis dažniausiai naudojamės (pavyzdžiui, „Sodra“) – kai kurios institucijos nelinkusios į mus kreiptis ir ne visą laiką reaguoja, jei patys joms parašome pastabas.

Žinoma, institucijų yra visokių, negalėčiau pasakyti, kad prieinamumu visiškai nesirūpinama. Tiesiog Lietuvoje yra mažai žmonių, turinčių žinių, kaip tą prieinamumą užtikrinti. Net ir patys geriausi IT specialistai to nežino – dar nėra susiformavusi atitinkama programavimo kultūra. Didžiausias tai lemiantis minusas – švietimo ir mokslo sistemoje to nemoko, IT studentams nėra dėstomi jokie kursai šia tema.

Į ką pirmiausia reikėtų atsižvelgti siekiant, kad interneto svetainė būtų patogi akliesiems ir silpnaregiams?

Yra tokia viena pagrindinė taisyklė – naudoti kuo daugiau semantinių HTML programavimo kalbos elementų (tokie elementai aklųjų naudojamoms teksto skaitymo programoms padeda naviguoti turinyje). 

Svarbu aprašyti visas nuorodas ir mygtukus, teksto įvedimo laukus nurodant aiškų kiekvieno elemento funkcionalumą bei grafinius elementus – naudojant alternatyvųjį tekstą. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad svetainėje būtų galimybė naviguoti ne tik pele, bet ir klaviatūra.

Kokias prieinamumo klaidas dažniausiai daro interneto svetainių kūrėjai?

Gana dažnai pasitaikanti klaida – su klaviatūra nepasispaudžiantis meniu punktas. Yra labai nemažai puslapių, kuriuose nuotraukos nėra aprašomos alternatyviu tekstu. Kita klaida – nustatymui, ar žmogus nėra robotas, naudojamas ne „Google“ įskiepis „reCAPTCHA“, bet kitas susikurtas elementas, paremtas tik grafika. Pavyzdžiui, norėdamas įrodyti, kad yra žmogus, vartotojas turi pažymėti nuotraukas, kuriose pavaizduotas automobilis. Neregys šito padaryti negalės, jei nebus kažkokios garsinės alternatyvos.

Kokius reikalavimus reikėtų įsitraukti į techninę specifikaciją perkant svetainių programavimo paslaugas ir norint, kad jos būtų patogios akliesiems ir silpnaregiams?

Be to, ką jau paminėjau, vertėtų įrašyti, kad, jeigu įmanoma, būtų naudojamas ARIA standartas. Tai – programavimo standartas, kuris, jei svetainės elementas yra unikalus, ekrano skaitymo programai nurodo jo funkcionalumą arba suteikia papildomą informaciją.

Silpnaregiams svarbu, kad būtų išlaikytas pakankamai didelis kontrastas – jo tinkamumą galima išmatuoti internetiniais įrankiais. Taip pat reikėtų įsitraukti sąlygą, kad svetainė neprarastų savo struktūros ją didinant iki 200 proc.

Ką turėtų daryti programuotojas arba programuotoja, nieko nežinantys apie prieinamumo reikalavimus, bet norintys sukurti prieinamą svetainę?

Reikėtų pasiskaityti WCAG 2.1 standartą, kuris yra privalomas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo. Taip pat siūlyčiau susipažinti su jau minėtu ARIA standartu. Ir žinoma, geriausias variantas – nuolat testuoti puslapį. Yra automatiniai tikrinimo įrankiai, bet jie turi tam tikrų niuansų. Efektyviausias būdas – tiesiog kalbėtis su vartotojais. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie regos negalią, siūlau kreiptis į LASS. Tik tiesioginiai vartotojai gali pasakyti, ar svetainė būtų patogi ir prieinama. Aš kartais mėgstu panaudoti tokią analogiją: programuotojas, kurdamas prieinamą svetainę, atsiduria neregio vietoje – jis programuoja, diegia vienokią ar kitokią funkciją, bet iš esmės negali pats patikrinti atlikto darbo kokybės.

Šis interviu – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos straipsnių apie skaitmeninės informacijos prieinamumą ciklo dalis.