Technologijos palengvina daugelio žmonių kasdienybę. Jos vis aktyviau pasitelkiamos ir atliepiant regėjimo negalią turinčių žmonių poreikius bei sprendžiant jų problemas. Aklųjų, Silpnaregių ir Jaunimo Asociacijos prezidento Aurimo Papečkio teigimu, dėka išmaniųjų sprendimų regėjimo sutrikimų turinčių žmonių gyvenimas tampa pilnavertiškesnis, nors iššūkių vis dar netrūksta.
Proveržį suteikė išmanieji telefonai
A. Papečkio teigimu, neregius įgalinti padedantis technologinis lūžis įvyko prieš 7-erius metus, kuomet plačiai pradėti naudoti išmanieji telefonai ir imtos kurti įvairios jiems skirtos programėlės. Nemažai jų šiandien kuriamos omenyje turint regėjimo negalią turinčių žmonių poreikius. A. Papečkys sako, kad išmaniųjų įrenginių neregiams suteikiamos galimybės nuolat plečiasi.
„Šiandien yra sukurta įvairiausių neregių gyvenimą palengvinančių programėlių – nuo mobilumą didinančių navigacijos sprendimų iki banknotus, spalvas ir įvairius objektus atpažinti padedančių programėlių. Taip pat ypač naudingos tokios bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba grįstos programėlės kaip, pavyzdžiui, „Be My Eyes“, kurios jungia neregius ir jiems padėti norinčius savanorius. Pavyzdžiui, jei neregys nori sužinoti tam tikro produkto sudėtį ar galiojimo laiką, jis gali įsijungti programėlę, kuri telefono kameros pagalba pateikia etiketės vaizdą savanoriams. Tuomet jie neregiui perduoda reikiamą informaciją“, – pasakoja A. Papečkys.
Daugiau turiningo laisvalaikio galimybių
Anot A. Papečkio, sukuriama ir vis daugiau neregiams ir silpnaregiams skirtų išmaniųjų telefonų priedų. Pavyzdžiui, specialūs akiniai, leidžiantys neregiams skaityti filmų titrus ar specialios ausinės su kaulinio laidumo sistema, padedančios geriau girdėti aplinką.
„Progresas tikrai jaučiamas ir laisvalaikio srityje. Prieinama vis daugiau filmų su garsiniu vaizdavimu, kai tai, kas vyksta ekrane nupasakojama žodžiais, taip pat garsinių žaidimų – įvairių galvosūkių, neregiams skirtų šachmatų versijų ar net šaudyklių. Kasdienybe jau yra tapusios garsinės knygos. Visa tai neregiams suteikia turiningesnio laisvalaikio galimybes, leidžia plėsti akiratį ir ugdyti įvairius savo gebėjimus“, – sako A. Papečkys.
Svarbu, kad įprastos paslaugos būtų prieinamos ir neregiams
Anot Aklųjų, Silpnaregių ir Jaunimo Asociacijos prezidento, kiekvienas sprendimas, padedantis neregiams gyventi savarankišką pilnavertį gyvenimą yra labai svarbus. Pavyzdžiui, net ir tokia, atrodytų, smulkmena kaip galimybė naudotis paštomatu leidžia neregius geriau integruoti į visuomenę.
„Anksčiau regos negalią turinčiam asmeniui pačiam atsiimti į paštomatą pristatytą prekę be pagalbos buvo neįmanoma. Dabar tokia galimybė jau egzistuoja, nors neregiams pritaikytus paštomatus, kol kas turi tik vienas Lietuvoje veikiantis jų tinklas. Kiek tenka bendrauti su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, toks sprendimas jiems yra išties patogus“, – sako A. Papečkys.
„Smartpost“ paštomatų tinklą valdančios bendrovės „Itella“ vadovas Gediminas Mickus sako, kad užtikrinti bendrovės paslaugų prieinamumą regėjimo negalią turintiems žmonėms yra bendrovės vertybių ir socialinės atsakomybės principų padiktuotas sprendimas.
„Mūsų įmonė yra skandinaviškos verslo grupės dalis, o įtraukties ir lygių galimybių visiems visuomenės nariams užtikrinimas Šiaurės šalyse yra pamatiniai principai. Juos perkeliame ir į Lietuvą, todėl visi mūsų paštomatai yra pritaikyti regos negalią turintiems asmenims. Visos paštomatų durelės yra sunumeruotos Brailio raštu. Be to, jie visi yra įrengti patalpų viduje, todėl – saugesnėje aplinkoje“, – sako G. Mickus.
Iššūkis – navigacija mieste ir patalpose
A. Papečkys išskiria šiuo metu regėjimo negalią turintiems žmonėms vieną aktualiausių problemų – patikimos navigacijos sistemos trūkumą.
„Daug neregių naudoja „Google Maps“ navigaciją su balso instrukcijomis, kurios padeda orientuotis mieste. Visgi ši sistema veikia netobulai – dažnai balso instrukcijos yra ne visiškai tikslios, vėluoja ir turi gan didelę atstumų paklaidą, todėl vaikštant nepažįstamomis vietomis net ir su tokia programėle neregiams kyla nemažai iššūkių. Dar sudėtingiau neregiams susiorientuoti patalpų viduje, viešuosiuose pastatuose, kuriuose išties trūksta saugiai naviguoti padedančių sprendimų. Tai yra viena iš sričių tobulėjimui, kelianti didžiausius iššūkius“, – sako A. Papečkys.
Jis viliasi, kad technologijos toliau padės spręsti neregių problemas, o visuomenė taps vis supratingesnė regėjimo negalią turinčių žmonių poreikiams. Šiandieninės tendencijos šioje srityje A. Papečkį nuteikia optimistiškai.
Skaitmeninė erdvė jau senokai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Akivaizdu, kad ji, kaip ir fizinė aplinka, turi būti prieinama žmonėms su negalia. Kaip užtikrinti pastatų prieinamumą – gana aišku, o į ką atsižvelgti kuriant internetines svetaines? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžejus Ravanas sako, kad pradėti reikėtų nuo kelių paprastų dalykų.
Kiek akliesiems ir silpnaregiams svarbus kokybiškas skaitmeninių paslaugų prieinamumas?
Toks prieinamumas yra labai reikšmingas, sunku būtų jį pervertinti. Žmonėms su regos negalia skaitmeninė erdvė gyvenime sukuria naujas galimybes. Pavyzdžiui, jei yra prieinamos elektroninės parduotuvės, neregys gali savarankiškai ir patogiai apsipirkti, pasiskaityti apie prekes ir taip toliau. Jei prieinama bankų sistema, žmogus gali laisvai disponuoti savo finansais.
Kaip iš aklųjų ir silpnaregių perspektyvos bendrai vertintumėte valstybės įstaigų interneto svetainių ir teikiamų skaitmeninių paslaugų prieinamumo lygį?
Svetaines skirstau į dvi grupes. Vieni puslapiai yra neprieinami. Jiems dažniausiai priskiriu tas svetaines, kurių funkcionalumu (vartotojui suteiktomis galimybėmis) apskritai neįmanoma pasinaudoti. Pavyzdžiui, atsidarai kokią nors svetainę, mygtukas nepasispaudžia ir tuo tavo naršymas baigiasi. Kiti puslapiai yra nepatogūs. Jų funkcionalumu pasinaudoti tarsi galima, bet reikia arba ieškoti kažkokių gudrybių, arba sugaišti labai daug laiko. Iš esmės, neprieinamų interneto svetainių nėra daug, bet yra daugybė nepatogių, kurios neatitinka prieinamumo standartų.
Ar valstybės įstaigos ir institucijos konsultuojasi su LASS dėl internetinių svetainių ir paslaugų prieinamumo?
Pasitaiko, bet nepasakyčiau, kad labai dažnai. Dažniau konsultuojasi arba privatus sektorius, arba kultūrinės įstaigos. Norėtųsi, jog konsultuotųsi tos įstaigos, kurių paslaugomis dažniausiai naudojamės (pavyzdžiui, „Sodra“) – kai kurios institucijos nelinkusios į mus kreiptis ir ne visą laiką reaguoja, jei patys joms parašome pastabas.
Žinoma, institucijų yra visokių, negalėčiau pasakyti, kad prieinamumu visiškai nesirūpinama. Tiesiog Lietuvoje yra mažai žmonių, turinčių žinių, kaip tą prieinamumą užtikrinti. Net ir patys geriausi IT specialistai to nežino – dar nėra susiformavusi atitinkama programavimo kultūra. Didžiausias tai lemiantis minusas – švietimo ir mokslo sistemoje to nemoko, IT studentams nėra dėstomi jokie kursai šia tema.
Į ką pirmiausia reikėtų atsižvelgti siekiant, kad interneto svetainė būtų patogi akliesiems ir silpnaregiams?
Yra tokia viena pagrindinė taisyklė – naudoti kuo daugiau semantinių HTML programavimo kalbos elementų (tokie elementai aklųjų naudojamoms teksto skaitymo programoms padeda naviguoti turinyje).
Svarbu aprašyti visas nuorodas ir mygtukus, teksto įvedimo laukus nurodant aiškų kiekvieno elemento funkcionalumą bei grafinius elementus – naudojant alternatyvųjį tekstą. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad svetainėje būtų galimybė naviguoti ne tik pele, bet ir klaviatūra.
Kokias prieinamumo klaidas dažniausiai daro interneto svetainių kūrėjai?
Gana dažnai pasitaikanti klaida – su klaviatūra nepasispaudžiantis meniu punktas. Yra labai nemažai puslapių, kuriuose nuotraukos nėra aprašomos alternatyviu tekstu. Kita klaida – nustatymui, ar žmogus nėra robotas, naudojamas ne „Google“ įskiepis „reCAPTCHA“, bet kitas susikurtas elementas, paremtas tik grafika. Pavyzdžiui, norėdamas įrodyti, kad yra žmogus, vartotojas turi pažymėti nuotraukas, kuriose pavaizduotas automobilis. Neregys šito padaryti negalės, jei nebus kažkokios garsinės alternatyvos.
Kokius reikalavimus reikėtų įsitraukti į techninę specifikaciją perkant svetainių programavimo paslaugas ir norint, kad jos būtų patogios akliesiems ir silpnaregiams?
Be to, ką jau paminėjau, vertėtų įrašyti, kad, jeigu įmanoma, būtų naudojamas ARIA standartas. Tai – programavimo standartas, kuris, jei svetainės elementas yra unikalus, ekrano skaitymo programai nurodo jo funkcionalumą arba suteikia papildomą informaciją.
Silpnaregiams svarbu, kad būtų išlaikytas pakankamai didelis kontrastas – jo tinkamumą galima išmatuoti internetiniais įrankiais. Taip pat reikėtų įsitraukti sąlygą, kad svetainė neprarastų savo struktūros ją didinant iki 200 proc.
Ką turėtų daryti programuotojas arba programuotoja, nieko nežinantys apie prieinamumo reikalavimus, bet norintys sukurti prieinamą svetainę?
Reikėtų pasiskaityti WCAG 2.1 standartą, kuris yra privalomas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo. Taip pat siūlyčiau susipažinti su jau minėtu ARIA standartu. Ir žinoma, geriausias variantas – nuolat testuoti puslapį. Yra automatiniai tikrinimo įrankiai, bet jie turi tam tikrų niuansų. Efektyviausias būdas – tiesiog kalbėtis su vartotojais. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie regos negalią, siūlau kreiptis į LASS. Tik tiesioginiai vartotojai gali pasakyti, ar svetainė būtų patogi ir prieinama. Aš kartais mėgstu panaudoti tokią analogiją: programuotojas, kurdamas prieinamą svetainę, atsiduria neregio vietoje – jis programuoja, diegia vienokią ar kitokią funkciją, bet iš esmės negali pats patikrinti atlikto darbo kokybės.
Šis interviu – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos straipsnių apie skaitmeninės informacijos prieinamumą ciklo dalis.
