Kas trečias Lietuvos gyventojas (31 proc.) sąmoningai renkasi žiūrėti filmus, klausytis muzikos ar siųstis elektronines knygas nelegaliose interneto svetainėse, teisindamiesi tuo, kad legalus turinys yra brangus arba neprieinamas, parodė bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Nemažai daliai žmonių koją gali pakišti ir nežinojimas – kone kas antras negeba atskirti legalios interneto svetainės nuo nelegalios.

Beveik pusė apie nelegalaus turinio vartojimą prisipažinusių apklausos dalyvių (49 proc.) teigė, kad taip elgiasi dėl legalaus turinio brangumo, 16 proc. – dėl to, kad neturėjo galimybių turinio įsigyti legaliai, dar 11 proc. suviliojo laisva prieiga prie nelegalaus turinio.

„Intelektinės nuosavybės vagystė yra toks pats neigiamą efektą sukeliantis veiksmas kaip ir materialaus daikto vagystė, tačiau jei pritrūkę pinigų kokiam nors daiktui žmonės jo nevagia, tai nelegalų filmų žiūrėjimą ar muzikos klausymą vis dar renkasi vienas iš trijų šalies gyventojų. Džiugina, kad tokių yra mažuma, tačiau norėtųsi, jog svarstyklės dar labiau nusvertų legalaus turinio naudai, tad būtina kuo daugiau kalbėti apie intelektinę nuosavybę ir ugdyti pagarbą jos kūrėjams“, – sako apklausą inicijavusio Valstybinio patentų biuro direktorė Irina Urbonė.

Kavai pinigų pakanka, legaliam filmui – ne

Asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė mano, kad nors kaip pagrindinę priežastį, kodėl vartoja nelegalų turinį, žmonės nurodo finansų trūkumą, problema labiau slypi požiūryje –materialiems, apčiuopiamiems dalykams pinigų negaila, bet už intelektinį turinį mokėti kažkodėl nesinori. Toks požiūris greičiausiai likęs nuo sovietinių laikų, kai „menas priklausė liaudžiai“.

„Kalbant apie legalių platformų paslaugų kainas, galėtume palyginti kavos puodelio kavinėje ir muzikos srautinių transliacijų ar filmų platformų mėnesio abonementų kainą. Pavyzdžiui, „Spotify“ kainuoja 9,99 Eur per mėnesį, „Netflix“ – nuo 7,99 Eur. Už tiek nusipirksite du ar tris kavos puodelius. Kuriuo atveju pinigai išleidžiami naudingiau, manau, atsakymas aiškus, nors daliai kava vis dar vertesnė išlaidų nei prieiga prie legalaus turinio. Beje, minėtų platformų abonemento kaina nesikeitė arba keitėsi minimaliai nuo pat atsiradimo, nors visa kita brangsta“, – tikina pašnekovė.

Komentuodama legalaus turinio neprieinamumo argumentą ji sutinka, kad naujų filmų internete iš karto legaliai nepažiūrėsime, nors muzikos albumai legaliose platformose dažnai atsiduria net anksčiau, nei yra išleidžiami fizinių laikmenų pavidalu. Filmai platformose atsiranda tik po tam tikro laiko, siekiant uždirbti iš kino peržiūrų kino teatruose. Tai įprasta praktika kino versle, tačiau didelė visuomenės dalis nori visko čia ir dabar, todėl ieško naujausių filmų nelegaliuose šaltiniuose.

„Be abejo, situacija po truputį keičiasi, bet vis dar esame tarp pirmaujančių pagal piratavimą internete šalių. Labai norėtųsi, kad visuomenės transformacija vyktų greičiau ir pagarbos intelektinei nuosavybei ir jos kūrėjams būtų daugiau“, – sako L. Baškevičienė.

Savo ruožtu I. Urbonė atkreipia dėmesį ir į apklausoje išskirtą laisvą prieigą prie nelegalaus turinio. Jos teigimu, galimybė paprastai pasiekti tai, kas yra draudžiama, ir išvengti už tai atsakomybės nemažina visuomenės noro atsisakyti nelegalaus turinio vartojimo.

Ne visi moka atskirti, kas legalu

Apklausa parodė ir tai, kad šalies gyventojams trūksta žinių, kaip atskirti, ar jų ieškomas turinys yra pateiktas legalioje, ar nelegalioje interneto svetainėje – kad to nemoka, atsakė 48 proc. apklaustųjų.

Galintys atskirti tokias svetaines dažniau nurodė vyrai, 26-45 m. amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų atstovai bei didmiesčių gyventojai, o tarp atsakiusių neigiamai daugiausia vyriausių, virš 56 m. amžiaus, ir jauniausių, 18-25 m. amžiaus gyventojų, taip pat gaunančių mažiausias pajamas ir gyvenančių kaimo vietovėse.

Anot L. Baškevičienės, legalią svetainę atskirti nuo nelegalios gali padėti keli požymiai. Pirmiausia, nelegalios svetainės kviečia pirkti taškus ar premijas, kai legalios prašo susimokėti abonementinį mėnesinį mokestį (pavyzdžiui, „Netflix“) ar už vieno konkretaus filmo peržiūrą (pavyzdžiui, zmonescinema.lt).

„Nelegaliose svetainėse dažniausiai nėra kontaktų skilties, jų dizainas dažniausiai yra nemodernus, svetainėse, kur nereikia pirkti taškų, gausu reklamjuosčių su nuorodomis į įtartinas svetaines, kurias paspaudus rizikuojama užkrėsti įrenginį virusu. Jei nepasitikima savo žiniomis ir pastabumu, Intelektinės nuosavybės apsaugos centras yra sukūręs įrankį http://ziureklegaliai.lt/, kuris atskiria legalią svetainę nuo nelegalios įvedus svetainės adresą“, – atkreipia dėmesį LATGA vadovė.

Apie intelektinę nuosavybę – pamokos mokyklose?

Kalbėdama apie tai, kas padėtų pakeisti situaciją, L. Baškevičienė nurodo didesnį autorių teisių pagrindų įtraukimą į švietimo programas. „Patys esame nemažai nuveikę neformaliajame švietime – skaitėme paskaitas, įgyvendinome projektus, organizavome seminarus, tačiau manome, kad tai tik lašas jūroje. Labai tikimės, kad ledai artimiausiu metu dar labiau pajudės, esame pasiruošę prisidėti prie metodinės medžiagos kūrimo ar švietimo darbuotojų kvalifikacijos kėlimo“, – žada pašnekovė.

Kad švietimo įstaigose Lietuvoje moksleiviai turėtų būti supažindinami su intelektinės nuosavybės apsauga, rengiant į mokymosi programas integruotas pamokas, atsakė ir didžioji dalis apklausos dalyvių – 66 proc. Beje, taip manančių skaičius laikui bėgant auga – 2020 m. vykdytos apklausos metu už jaunimo švietimą pasisakė 61 proc. respondentų.

Valstybinio patentų biuro vadovė sako, kad jaunų žmonių švietimo klausimais judama į priekį – lapkričio pradžioje pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Nacionaline švietimo agentūra, kuria numatoma rengti metodinę medžiagą apie intelektinę nuosavybę atnaujintoms bendrosioms ugdymo programoms bei siūlymus, kaip tobulinti švietimo darbuotojų kvalifikaciją šioje srityje.

Pasak Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vyr. specialistės Simonos Martinavičiūtės, išties labai svarbu ugdyti jaunąją kartą taip, kad ji netaptų internetinio turinio „piratais“. Juo labiau, kad duomenys rodo, jog nemažai jaunų žmonių elgiasi taip pat kaip vyresnių kartų atstovai – naudojasi nelegaliais šaltiniais.

„Šių metų pradžioje atlikome tyrimą, kur norėjome identifikuoti Lietuvos jaunimo, 14-29 m. amžiaus, įpročius ir elgesį skaitmeninėje erdvėje bei jų požiūrį į intelektinės nuosavybės apsaugą, nelegalaus skaitmeninio turinio naudojimą, piratavimą. Paaiškėjo, kad tik kas penktas tokio amžiaus jaunuolis naudoja tik legalius šaltinius, maždaug kas dešimtas nurodė, kad jiems nėra svarbu, ar turinys legalus, ar ne, ir ar internete jis talpinamas legaliai. Tai rodo, kad aktyvesnis jaunų žmonių švietimas yra tikrai reikalinga ir teisinga kryptis“, – svarsto pašnekovė.

Tiesa, ji ragina nesumenkinti ir artimiausios jaunimo aplinkos rodomo pavyzdžio svarbos – vaikai mato, kokias svetaines naudoja jų tėvai, ir seka pastarųjų pavyzdžiu. Jei tėvai tai daro be jokios sąžinės graužaties, didelė tikimybė, kad ir jų vaikai išmoks tokio požiūrio.

I. Urbonė antrina sakydama, jog būtina didinti visuomenės sąmoningumą ne tik dėl intelektinės nuosavybės vagysčių internete, bet ir dėl garsių prekių ženklų klastočių.

„Apie klastotes kalbama daug metų, tačiau kasmet nemažėja į Lietuvą įvežamų sulaikomų klastočių kiekiai, naujas galimybes klastotojams atvėrė ir internetinė prekyba. Žmonės, nenorintys tapti klastočių pirkėjais netyčia, turi būti budrūs, o budrumui išlaikyti reikalingas nuolatinis aiškinimas, kaip atskirti klastotę nuo originalo, kodėl dėvėdamas klastotes nebūsi madingas ir kuo jos kenkia. Šiai temai dėmesio skyrėme ir viename iš mūsų vykdomos ilgalaikės kampanijos renginių, lapkričio mėnesį vykusioje konferencijoje „Kova su klastotėmis – kaip nugalėti ir išlikti?“, – teigia ji.

„Spinter tyrimai“ reprezentatyvią apklausą atliko spalio 18–28 dienomis. Jos metu visoje šalyje apklausti 1009 respondentai nuo 18 iki 75 metų amžiaus.