Login to your account

Username *
Password *

Metavisatos terminą sugalvojęs ir savo 1992-ųjų knygoje „Lavina“ (angl. „Snow Crash“) pirmąkart panaudojęs fantastas Nealas Stephensonas tuomet negalėjo nė įtarti, kad po trijų dešimtmečių šis žodis simbolizuos svarbiausią technologijų pasaulio virsmą, ar bent tai, ką artimoje ateityje žada didžiausios technologijų kompanijos ir jų vizionieriai. Jie stato milijardus dolerių už tai, kad ateitis bus su beribėmis virtualios bei papildytos realybės galimybėmis ir sapnus primenančiomis pačių susikurtomis trimatėmis erdvėmis, kuriose viskas įmanoma. Tačiau viskas gali – ir turėtų – būti kur kas paprasčiau nei galvojate.

„Šiandien metavisata yra panašioje stadijoje, kaip internetas 1990-aisiais: viskas dar tik prasideda, ir nors turime tam tikrus pamatus bei viziją, iš tiesų niekas negali tiksliai pasakyti, į ką tai virs realybėje. Yra tam tikros vizijos, idėjos, kurias norima įgyvendinti, tačiau dažnu atveju viskas atsiremia į du paprastus dalykus. Pirma, kaip greit tobulės virtualios bei papildytos realybės įrenginiai, kad jie taptų prieinami daugeliui žmonių ir juos būtų pakankamai patogu naudoti – panašiai kaip kompiuterius ir išmaniuosius telefonus šiandien. Ir antra, ar susidarys kritinė masė žmonių, kurie išties norėtų jais naudotis“, – sako „Telia“ kompiuterių ekspertas Simonas Tilindis.

Internetas kitaip

Pačios metavisatos idėja nėra nauja. Tam tikra prasme metavisatą, ar tiksliau jos atskiras dalis, jau daugelį metų galima sutikti įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose, nuo „Fortnite“, „Roblox“, iki „Minecraft“ ir „Second Life“. Beje, būtent pastarasis žaidimas geriausiai atspindi metavisatos idėją: tai erdvė, kur žmonės gali susitikti, bendrauti, dirbti, žaisti, prekiauti ir daryti daugelį kitų dalykų, ką veikia ir realybėje – tik virtualiai.

Pagrindinis skirtumas tas, kad „Second Life“ vyksta dvimatėje erdvėje, o metavisata pirmiausia orientuota į 3D aplinką.

Bet net jei šiam žaidimui būtų suteikta pilnavertė 3D patirtis (ką jo kūrėjai nesėkmingai bandė padaryti), tai anaiptol nebūtų metavisata, o vis dar tik jos dalis, „pasaulis“. Kitaip sakant, jei metavisatą palygintume su internetu, tai tokia platforma būtų kaip atskiras tinklalapis.

Trūksta jungiančios grandies

Tokių metapasaulių jau yra ne vienas. Tam tikra prasme šis apibrėžimas taikytinas jau minėtiems žaidimams „Fortnite“, „Roblox“ ir „Minecraft“, taip pat yra ne vienas startuolis, siūlantis susikurti savo ar išsinuomoti esamą metaerdvę – nuo „Spatial“, „Breakroom“, „MeetinVR“, iki „Microsoft“ vystomo „AltspaceVR“.

Tačiau metavisatai šiuo metu trūksta vieno esminio, pamatinio dalyko: tai šiuos ir kitus – ateities – metapasaulius vienijančios, jungiančios technologijos, kuri leistų juos visus atrasti ir tarp jų betarpiškai keliauti, su tuo pačiu avataru ir jam priklausančia „nuosavybe“, nuo išvaizdos ir aprangos, iki piniginės.

Skamba kaip socialinio tinklo profilis, tiesa? Nenuostabu, kad šios misijos ėmėsi ne kas kitas, o „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Pernai metų pabaigoje pervadinęs kompaniją į „Meta“, jis surengė futuristinį pristatymą, kuriame pademonstravo savąją metavisatos viziją, kurios epicentre, savaime suprantama, yra ta pati „Meta“.

„M. Zuckerbergo užmojai išties įspūdingi, bet daugelio jų įgyvendinimui reikės ne vienerių metų technologijų pažangos. Ir net ją pasiekus lieka antrasis klausimas: ar žmonės to išties norės bei visu tuo naudosis?“ – retoriškai klausia S. Tilindis.

Į metavisatą – ne nerti, bet bristi?

„Meta“ anaiptol nėra vienintelė technologijų milžinė, tikinti metavisatos ateitimi ir pasiruošusi atkąsti nemenką jos pyrago dalį. Bent kelis su metavisata susijusius projektus vysto ir „Microsoft“, o jos pastarųjų metų apsipirkimai, įskaitant 70 mlrd. dolerių vertės žaidimų studijos „Activision Blizzard“ sandorį, tik patvirtina apetitą ir užmojus visose srityse, nuo pramogų ir laisvalaikio, iki darbo ir bendradarbystės.

Kita vertus, „Microsoft“ supranta, kad virtualios realybės įranga nei per metus, nei per trejus neatsidurs kiekvienuose namuose ir net kiekvienoje įmonėje. Užtat kompiuterius ir telefonus žmonės jau turi. Tad kodėl kelionės į metavisatą nepradėjus su jais? Žinoma, tai toli gražu ne ta patirtis, kurią žada metavisata, bet kiekvienas maratonas prasideda nuo treniruočių.

Vienas iš tokių žingsnių laukia dar šių metų pirmąjį pusmetį. Siekdama virtualiems „Teams“ susitikimams suteikti daugiau interaktyvumo, „Microsoft“ planuoja sudaryti galimybę juose dalyvauti su savo susikurtais 3D avatarais. Taip pat „Teams“ atsiras virtualios erdvės, kuriose žmonės galės ne tik bendrauti, dalintis idėjomis, bet ir naudoti kitas „Microsoft“ programas dirbdami su įvairiais projektais.

„Žmonėms reikia laiko įsisavinti naujas technologijas, su jomis apsiprasti. Galbūt tai ir yra raktas į metavisatos ateitį: ne žmonės turi jos ieškoti, o ji pati turi ateiti pas žmones jiems pažįstamose aplinkose, atskleisdama naujas galimybes, formatus, darbo būdus. Kad ir pamažu, fragmentuotai, bet lengvai ir suprantamai. Su laiku jas pasivys ir naujos kartos technologijos, kuriomis tą patį galėsime patirti naujai“, – svarsto S. Tilindis.

Internetinės parduotuvės jau nieko nebestebina. Jas turi net ūkininkai, kurie, atrodo, su kompiuteriais neturi daug ką bendro. Kaip sukurti internetinę parduotuvę, kuri būti ir graži, ir veiksminga?

Internetine parduotuvė yra tik viena iš elektroninio verslo formų, kurias reiktų pristatyti išsamiau.

3 sėkmingos el. parduotuvės receptai


Aišku, sėkmingos parduotuvės receptų yra ir daugiau, tačiau norime išskirti tris įdomiausius.

1. Parduodantis pradinis puslapis.Jame turi būti pakankamai nemažai informacijos ir apie el. parduotuvės veiklą, ir apie išskirtine prekes. Visada išskirkite akcijines prekes, kurias norite parduoti aktyviau. Jų daug nereikia, nes tada lankytojas jaučiasi it eilinėje kategorijoje. Naudokite daug reklaminių antraščių, kad atkreiptumėte pirkėjų dėmesį.
2. Tiksliniai nukreipimo puslapiai.Nukreipimo puslapis (landing page) gali parduoti vieną produktą arba kelis. Daugelis el. parduotuvių daro klaidą, kai nukreipimo puslapį padaro panašų į eilinį paieškos rezultatų puslapį. Taip paprasčiausia, tačiau ar geriausia? Ypač prasta situacija, kai dauguma reklamuojamų prekių išperkama ir lieka tik 1-3 prekės. Tada puslapis atrodo nykus ar net apleistas. Čia reiktų pasistengi ir kiek padirbėti ir su turiniu, ir su papildomomis iliustracijomis. Be to kiekvienam nukreipimo puslapiui galima pradėti ne tik Google Ads, bet ir SEO kampaniją. Svarbu, kad jie būtų optimizuoti tam tikriems žodžiams. Tam padės ir nemokamas straipsnių talpinimas svetainėje krvi.lt
3. Nuolatos veikiantis klientų aptarnavimo „messengeris“.Tai speciali pokalbių programėlė, kuri iššoka atsidarius puslapį. Naktį gali veikti gerai sukurtas chatbotas, o dieną – realus žmogus. Paprastai galima matyti lankytojo lankomus puslapius ir jį užkalbinti, pasisiūlyti padėti. Tokie lankytojai jaučiasi pamaloninti ir jei nepirks iš karto, tai ateis kitą dieną.

Tinkamai pateikti kontaktai


El. parduotuvė, kuriai negalima paskambinti ar gauti atsakymų į parašytus laiškus greičiausiai priklauso sukčiams. Dėl to visada reikia pateikti realius kontaktus, kad žmonės galėtų pabendrauti gyvai. Tai reikalauja investicijų, tačiau atsiperkamumas tikrai geras.
Kai kontaktų linija sutvarkyta, lieka ją tinkamai paryškinti internetinėje parduotuvėje. Tai turi padaryti el. parduotuvės kūrėjai.

Beje, galima kontaktus duoti ir tam tikro žmogaus. Lankytojams smagiau bendrauti su konkrečiu darbuotoju, o ne su „kažkuo iš įmonės“, kurie paprastai nieko nežino arba turi palaukti, kol „valdžia“ kažką paaiškins…

Tam tikrų produktų pristatymai


Pristatykite tam tikras prekes tinklaraščio straipsniuose. Visada žmonėms galima duoti pasiskaityti plačiau apie tam tikrą prekę, galbūt parodyti trumpą vaizdo klipą. Tai naudinga ir SEO tikslams. Juk geriau parduoti einamiausias prekes, nei laukti, kol kažkas suras pačias brangiausias…

El. parduotuvių kūrėjai turi sukurti el. parduotuvę taip, kad ji atliktų visas reikalingas funkcijas. Aišku, viskas turi būti daroma greitai ir patogiai. Tam gali prireikti ir UX specialisto pagalba.

Internetinė parduotuvė vs. prekių katalogas


Interneto parduotuvė turi turėti vieną funkciją, kad ji skirtųsi nuo paprasčiausio prekių katalogo – užsakymo modulį. Tai reiškia, kad prekių kataloge šalia kiekvienos prekės turi būti mygtukas „Užsakyti“, kuris nuvestų lankytoją į tam tikrą erdvę, kurioje jis galėtų atlikti apmokėjimo, asmenybės patvirtinimo veiksmus. Kaip visa tai atrodo realiai? Užeikite į Senukai.lt ir e-senukai.lt ir skirtumas bus akivaizdus. Senukai.lt yra prekių katalogas, o e-Senukai.lt – elektroninė parduotuvė.

Universali internetinė parduotuvė vs. nišinė internetinė parduotuvė


El. komercija yra tuo įdomi, kad čia veikia panašūs principai, kaip ir normalioje prekyboje. Štai pavyzdžiui, yra keli didieji tinklai, keli mažieji tinkliukai ir daugybė pavienių parduotuvių – nedidelių, nuosavo namo verandoje, kioskai, ar tik nuomota vieta turguje. Aišku, yra ir tų, kurie prekes parduoda tiesiog ant gatvės. Internete šis prekybos būdas primena skelbimų puslapius, virtualius turgelius, kur visi susineša, kas ką turi. Bet grįžkime prie universalios internetinės parduotuvės. Jos paskirtis – prekiauti kuo įvairesnėmis prekėmis. Taip šalia kompiuterių atsiduria vaikiški rūbai, kėdės, automobilio detalės ir kitos prekės. Tai lyg didelė Maksima ar HyperRIMI, kur viskas sudėliota į savo lentynas – kategorijas. Nišinė parduotuvė, tuo tarpu, prekiauja tik tam tikros rūšies prekėmis. Pavyzdžiui tik vaikiškais rūbais arba tik baldais.

Kuri geresnė?

Reikia lyginti kainas bet kuriuo atveju. Didelė parduotuvė paprastai gali iš tiekėjo gauti geresnę kainą, todėl prekės gali būti pigesnės, tačiau iš kitos pusės pačios el. parduotuvės išlaikymo ir aptarnavimo išlaidos gali pabranginti prekes tiek, kad nišinėse jos bus pigesnės. Dėl to reiktų pasilyginti kainas ir pirkti ten, kur tas pats arba analogiškas pirkinys yra pigesnis.

Bet kuriuo atveju, svarstyklės svyra į universalių internetinių parduotuvių pusę. Jų nėra labai daug, o nišinėse galima pasimesti. Be to nišinės parduotuvės dažnai pačios leidžia prekiauti universaliosioms savo produkcija, nes jos gali generuoti didesnius lankytojų srautus. Universaliosioms interneto parduotuvėms ateityje seksis kur kas geriau, kai rinka prisipildys. Ženklų jau yra, nes Lietuvos verslininkai pradėjo eiti į kitas rinkas, besirūpindami platesne pirkėjų auditorija, o tai gali būti laikoma ženklu, kad pas mus jau darosi ankšta. Ateitis parodys, kas yra kas, tačiau universalios parduotuvės turi didesnius šansus išsilaikyti ir nešti stabilų pelną jų savininkams.

 

 

 

užsakymo numeris: 2021082302

Jei kompiuteriu dalinatės su namiškiais, kolegomis, galbūt ne visada norite atskleisti savo naršymo istoriją, kuri išsamiai parodo ką ir kada veikėte internete. Gera žinia ta, kad paieškų duomenis galime kontroliuoti, paslėpti. Apie tai, kaip tą padaryti, pranešime žiniasklaidai išsamiai pasakoja „Bitės Profai“.

„Negana to, kad įrenginiuose saugome daugybę svarbios informacijos: nuotraukų, kontaktų ir kt. dokumentų, nemažai apie mus galima sužinoti ir peržvelgus naršymo istoriją. Laimei, yra būdų apsaugoti savo privatumą ir užtikrinti, kad kitas žmogus nesužinotų, ką veikėme internete“, – sako „Bitės Profas“ Andrius Archangelskis.

Sukurkite „spyną“

Jei prieš leisdami kompiuteriu ar telefonu pasinaudoti pašaliniams, atsijungiate nuo „Google“ paskyros, savaime suprantama, kad nė vienas iš jų negalės peržiūrėti jūsų naršymo istorijos. Kitu atveju, norėdami apsaugoti savo veiklą internete nuo smalsių akių, pasitelkite papildomą saugumo priemonę – specialiai tam skirtą apsaugos raktą.

„Google“ leidžia sukurti slaptažodį, specialiai skirtą apsaugoti naršymo istoriją. Tai reiškia, kad tada, kai kažkas prisės prie kompiuterio, kuriame naudojama jūsų „Google“ paskyra, paieškos istoriją jis galės peržiūrėti tik įvedęs kodą“, – sako „Bitės“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Slaptažodį uždėsite prisijungę prie „Google“ paskyros, paspaudę „Duomenys ir suasmeninimas“, po to – „Žiniatinklio ir programų veikla“, „Tvarkyti veiklą“ ir „Tvarkyti mano veiklos patvirtinimą“. Pasirinkus „Reikia patvirtinti papildomai“, „Google“ ateityje paprašys patvirtinti tapatybę prieš peržiūrint naršymo istoriją. Tad taip apsaugosite ją nuo smalsių akių.

Išbandykite automatinį ištrynimą

Kitas būdas paslėpti savo naršymo istoriją – aktyvuoti automatinio ištrynimo funkciją. Tam prisijunkite prie „Google“ paskyros, pasirinkite „Duomenys ir suasmeninimas“, „Žiniatinklio ir programų veikla“ ir „Automatinis ištrynimas“.

„Čia galėsite pasirinkti, kokio senumo duomenis „Google“ turėtų automatiškai ištrinti: senesnius nei 3, 18 ar 36 mėnesių. Taip nebereikės rūpintis, kad kažkas pamatys, po kokius internetinius puslapius klaidžioje prieš metus. Prireikus galite pasirinkti „Valdyti veiklą“ ir naudodami specialų filtrą iš istorijos rankiniu būdu pašalinti mėnesio, savaitės ar net dienos senumo įrašus“, – pasakoja A. Archangelskis.

Jei jums prireikė trumpai pasinaudoti draugo ar kolegos telefonu, išbandykite naują „Google“ galimybę, leidžiančią ištrinti 15 min. senumo naršymo duomenis. Tiesa, šiuo metu ji veikia tik „Android“ ir „iOS“ įrenginiuose, o kompiuteriuose atsiras vėliau. Ją įjungsite atvėrę „Google“ programėlę, spustelėję profilio nuotrauką ir „Ištrinti paskutines 15 min“.

Naršykite privačiuoju režimu

Užsitikrinti privatumą internete leidžia ir „Inkognito“ režimas, apsaugantis naršyklės naudotoją nuo jo veiksmų internete stebėjimo.

„Veiksmai, kuriuos atliksite privataus naršymo lange nebus išsaugoti, tad taip galėsite apsaugoti savo asmeninius duomenis atliekant autorizaciją svetainėse. Kai tik uždarysite langą su privačiais skirtukais, visa ši informacija tiesiog išnyks. Norėdami pradėti naršyti „Inkognito“ režimu, atverkite naršyklę, spustelėkite ekrano viršuje esančius tris taškelius (ar brūkšnelius) ir pasirinkite „Naujas privatus langas“ (angl. New Incognito window)“, – teigia A. Archangelskis.

Ekspertas pabrėžia, kad naršydami privačiuoju režimu būkite atidūs ir neprisijunkite prie savo „Google“ paskyros – kitu atveju jūsų naršymo istorija bus išsaugota paskyroje. Verta paminėti, kad privataus naršymo galimybę siūlo ir kitos paieškos sistemos „DuckDuckGo“, „Microsoft Bing“ ir „Brave“.

Kiekvienąkart apsilankius naujoje kavinėje ar viešbutyje su draugais visiems susivesti „Wi-Fi“ slaptažodį – erzinantis procesas. O kur dar atvejai, kai atvykus svečiams, turime ieškoti pamiršto kodo ar sudėtingą kombinaciją diktuoti kelis kartus. Laimei, šiandien yra kur kas paprastesnių būdų pasidalinti „Wi-Fi“ slaptažodžiu su draugu. Visus juos išsamiai pranešime žiniasklaidai pristato „Bitės Profai“.

„Pasidalinti „Wi-Fi“ slaptažodžiu galima greitai, lengvai ir nesukeliant grėsmės tinklo saugumui. Jums tereikia pasiimti savo išmanųjį telefoną, planšetinį ar nešiojamąjį kompiuterį, atsistoti šalia kito žmogaus ir atlikus kelis paprastus veiksmus suteikti jam prieigą prie „Wi-Fi“ tinklo“, – sako „Bitės Profas“ Andrius Archangelskis.

„Apple“: patikrinkite kontaktų sąrašą

Dalintis „Wi-Fi“ slaptažodžiu tarp „Apple“ įrenginių: telefonų, planšetinių ir nešiojamųjų kompiuterių, yra labai paprasta. Pagrindinės sąlygos – jūs abu turite būti įsivedę vienas kito telefono numerius. O įrenginiuose „iPhone“ turi veikti bent „iOS 11“, „iPad“ – bent „iPadOS 13“, o „Mac“ – bent „macOS High Sierra“ arba naujesnės operacinės sistemos versijos.

„Iš pradžių įsitikinkite, kad nė viename iš įrenginių nėra įjungtas asmeninis interneto prieigos taškas (angl. Personal Hotspot). Taip pat abu įrenginius atrakinkite ir laikykite ne didesniu kaip 10 metrų atstumu vienas nuo kito. Tuomet juose aktyvuokite „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“ ryšius“, – pasakoja „Bitės“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Jūsų įrenginys turi būti prijungtas prie „Wi-Fi“, kurio slaptažodžiu dalinsitės. Kai draugas pasirinks šį tinklą iš sąrašo, ekrane iššoks pranešimas su klausimu, ar norite dalintis slaptažodžiu. Spustelėdami „Dalintis slaptažodžiu“ (angl. Share Password), patvirtinkite leidimą.

„Android“: išnaudokite QR kodą

Tam, kad galėtumėte pasidalinti „Wi-Fi“ slaptažodžiu su „Android“ telefonų ar planšetinių kompiuterių naudotojais, prireiks susigeneruoti QR kodą. Tik prieš tai dar įsitikinkite, kad abiejuose įrenginiuose naudojama „Android 10“ ar naujesnė operacinės sistemos versija.

„Pirmiausia savo įrenginiu prisijunkite prie „Wi-FI“, kurio slaptažodžiu dalinsitės. Tuomet keliaukite į nustatymus, pasirinkite „Tinklas ir internetas“ (angl. Network and Internet) ir „Wi-FI“. Spustelėkite šalia esančią krumpliaračio ikoną, po to – dalijimosi ikoną ir ekrane atsiras reikalingas QR kodas“, – aiškina A. Archangelskis.

Draugas turės nuskenuoti jūsų ekrane matomą QR kodą naudodamas kamerą arba nukeliavęs į nustatymus ir pasirinkęs „Tinklas ir internetas“ (angl. Network and Internet). Tuomet spustelėjęs „WI-Fi“ ir „Pridėti tinklą“ (angl. Add Network). Draugo įrenginio ekrane atsiras QR ikona, kurią pasirinkęs jis galės nuskenuoti QR kodą jūsų telefone ar planšetiniame kompiuteryje. Tą padarius įrenginys automatiškai prisijungs prie jūsų „Wi-FI“.

„Windows“: svarbiausia žinoti, kur ieškoti

Deja, nėra greito būdo bendrinti „Wi-Fi“ slaptažodį iš „Windows“ kompiuterio, kokį siūlo anksčiau minėti „Apple“ ir „Android“ įrenginiai. Jei neprisimenate slaptažodžio, geriausia, ką galite padaryti, tai nukeliauti į kompiuterio nustatymus, susirasti apsaugos kodą ir padiktuoti jį draugui.

„Microsoft“ anksčiau leido automatiškai bendrinti „Wi-FI“ informaciją naudojant „Wi-Fi Sense“ funkciją, tačiau dėl saugumo ši galimybė buvo pašalinta. Tad jei pamiršote savo „Wi-Fi“ tinklo slaptažodį, galite jį rasti, jei turite kitą „Windows“ kompiuterį, kuris jau prijungtas prie jūsų „Wi-Fi“ tinklo“, – primena „Bitės Profas“.

Iš pradžių kompiuteryje spustelėkite „Windows“ ženkliuką ir keliaukite į nustatymus arba pasitelkite klavišų kombinaciją Windows+I. Tuomet pasirinkite „Tinklas ir internetas“ (angl. Network and Internet), „Tinklas ir bendrinimo centras“ (angl. Network and Sharing Center) ir spustelėkite ant prie „Ryšiai“ (angl. Connections) esančio savo „Wi-Fi“ pavadinimo.

Atsivėrusiame lange pasirinkite „Belaidžio tinklo ypatybės“ (angl. Wireless properties), po to – „Saugumas“ (angl. Security) ir pažymėkite varnelę, kad būtų rodomas slaptažodis. Šiame žingsnyje jums dar gali reikėti papildomai įvesti kompiuterio apsaugos kodą. Štai ir viskas – ekrane matomą slaptažodį pasakykite draugui.

Naršymą interneto platybėse palengvina svetainių siūlomi slapukai ir jūsų naršyklės privatumo nustatymai. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo daugiau informacijos apie save jame paliekame. Dėl to naršyklių kūrėjai daug dėmesio skiria privatumo sprendimams ir leidžia rinktis kuo, kaip ir kiek norite dalintis. Tereikia reguliariai peržiūrėti savo naršymo istoriją, susikaupusius slapukus bei atnaujinti privatumo nustatymus, kad naršytumėte ne tik saugiau, bet ir patogiau.

Jūsų dėmesiui, Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, dalinasi naršyklių privatumo nustatymais, kuriuos vertėtų pakeisti.

  1. „Google Chrome“. Nors tai yra populiariausia naršyklė pasaulyje, kurią naudoja per du trečdalius interneto vartotojų, automatiniai jos nustatymai toli gražu neužtikrina maksimalaus privatumo. Laimė, „Chrome“ yra labai lanksti – tai viena jos populiarumo priežasčių, tad visai nesudėtingai sustiprinsite saugumo parametrus.

Nukeliaukite į „Chrome Web Store“. Iš čia galima parsisiųsti daugybę įvairių plėtinių, palengvinančių naršymą ir gyvenimą. Didesniam privatumui užtikrinti bus reikalingi keturi iš jų. „Cookie AutoDelete“ padeda atsikratyti jus persekiojančiųjų slapukų. „uBlock Origin“ leidžia užblokuoti nepageidaujamą turinį. „Privacy Badger“ fiksuoja, kai kažkas renka duomenis iš jūsų paskyrų, praneša apie tai ir sustabdo tokį duomenų nutekėjimą. Galų gale, „HTTPS Everywhere“ užkoduoja jūsų gaunamą ir išsiunčiamą informaciją, todėl pasidaro daug sunkiau stebėti jūsų veiklą. Visi šie nemokami plėtiniai leis naršyti gerokai privačiau bei kontroliuoti kas ir kiek mato, ką jūs veikiate internete.

  1. „Safari“ – antra populiariausia naršyklė pasaulyje, naudojama maždaug dešimtadalio vartotojų. Savaime suprantama, „Apple“ įrenginių savininkų. „Apple“ pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiria saugumui ir privatumui, tad daugybė tokių sprendimų yra integruotų į pačią naršyklę, tereikia žinoti, kurias funkcijas aktyvuoti.

„Safari 14“ versijoje, pasirodžiusioje kartu su „macOS Big Sur“, atsirado galimybė stebėti, kas ir kokius jūsų duomenis renka. Atsidarykite naršyklę ir spustelėkite „Preferences“ > „Privacy“. Pasirodžiusioje lentelėje pamatysite užrašą „Prevent cross-site tracking“. Įsitikinkite, kad jis pažymėtas varnele, o jeigu ne – padarykite tai.

Tuo pačiu galite ištrinti slapukus, kurių spėjote prikaupti. Tame pačiame lange spustelėkite „Manage Website Data“. Čia pamatysite, kurie puslapiai stebi jūsų veiklą. Slapukus ir seklius galite ištrinti po vieną, spustelėdami prie kiekvieno iš jų esantį mygtuką „Remove“, arba galite viską ištrinti vienu ypu – tam skirtas sąrašo apačioje esantis mygtukas „Remove All“. Beje, slapukus galite tiesiog užblokuoti. Tereikia „Preferences“ > „Privacy lange“ varnele pažymėti punktą „Block all cookies“.

  1. „Mozilla Firefox“ kažkada buvo, ko gero, populiariausia naršyklė pasaulyje, ir nors šias pozicijas prarado, ji tebeturi milijonus ištikimų gerbėjų. Šia naršykle kasdien naudojasi apie 8 proc. visų interneto vartotojų. Viena iš priežasčių, kodėl „Mozilla Firefox“ tebeturi tiek simpatizuojančių, yra jos saugumas.

Jau vien baziniai naršyklės nustatymai veikia labai efektyviai, o savo privatumą galite dar labiau sustiprinti. Atsidarykite naršyklės meniu, spustelėkite ant trijų linijų viršutiniame dešiniajame ekrano kampe ir pasirinkite „Preferences“. Atsivėrusiame lange spauskite „Privacy & Security“. Čia galėsite pasirinkti vieną iš trijų saugumo režimų: „Standart“, „Strict“ ir „Custom“.

Pirmasis – bazinis. Jis blokuoja seklius ir slapukus, jeigu naršote privačiame lange. Antrasis – gerokai griežtesnis. Jis seklius blokuoja visur ir visada. Galiausiai „Custom“ – labiau skirtas norintiems personalizuoti savo privatumo nustatymus – sistema paklaus, ką ir kokiomis sąlygomis norite blokuoti. Kai pasirinksite norimą privatumo režimą, spustelėkite mygtuką „Reload All Tabs“, kad nustatymai pradėtų veikti.

  1. „Microsoft Edge“. „Internet Explorer“ per savo ilgą gyvavimo istoriją spėjo tapti tikra internetinio folkloro žvaigžde. O tiksliau – pokštų objektu. Visgi šią naršyklę pakeitusi „Microsoft Edge“ ne tik ištaisė beveik visas savo pirmtakės klaidas, bet ir pamažu pritraukia vis daugiau naujų vartotojų. Ja kasdien naudojasi apie 8 proc. žmonių. Kaip ir „Mozilla Firefox“, „Microsoft Edge“ leidžia jums pasirinkti vieną iš kelių privatumo režimų, geriausiai atitinkančių jūsų poreikius.

Paspauskite trijų taškelių ikoną, esančią dešiniajame viršutiniame naršyklės kampe, ir pasirinkite „Settings“. Atsivėrusiame meniu spauskite „Privacy and Services“. Jums bus pasiūlyti trys pasirinkimai: „Basic“, „Balanced“ ir „Strict“. „Microsoft Edge“ savaime parenka „Balanced“ režimą, kuris blokuoja seklius iš visų puslapių, kuriuose jūs lankotės retai. Atitinkamai „Basic“ šiuos nustatymus dar labiau sušvelnins, o „Strict“ – sugriežtins. Tik turėkite omenyje, kad, pasirinkus pastarąjį, kai kurių puslapių atvėrimas gali šiek tiek sutrikti.

  1. Privačios naršyklės „Brave“ ir TOR. Jeigu tiesiog nenorite kvaršinti galvos dėl nustatymų, verta pagalvoti apie alternatyvą, kurios pavadinimas yra „Brave“. Tai „Chrome“ pagrindu sukurta greita ir patikima naršyklė, todėl čia galėsite persikelti visą „Chrome“ naršymo istoriją. „Brave“ savaime blokuoja visas reklamas, seklius, slapukus ir pan., o „iOS“ vartotojams netgi suteikia prieigą prie savo VPN paslaugos. Automatinius nustatymus taip pat visada galima pakoreguoti, atlaisvinant arba sustiprinant apribojimus.

Naršyklės meniu spustelėkite „Preferences“. Atsivėrusiame nustatymų lange „Settings“ pasirinkite „Shields“ ir pamatysite visus dabar veikiančius privatumo nustatymus. Spustelėkite „Advanced“ ir galėsite juos dar labiau detalizuoti. Jeigu norite dar daugiau kontrolės, pasirinkite „Additional Settings“ > „Privacy and Security“. Šiame puslapyje rasite papildomų nustatymų.

Ieškantiems dar daugiau privatumo ir net anonimiškumo, verta išbandyti TOR. Tai naršyklė, veikianti maršruto parinktuvo principu. Siunčiami duomenys tarsi svogūnas – suskirstomi į daugybę sluoksnių ir iš pradžių keliauja į tūkstančių programoje dalyvaujančių savanorių kompiuterius, o tik tada į serverį, kurį norima pasiekti. Kitaip tariant, TOR veikia kaip nemokamas „Proxy“ tinklas ir sukuria ypatingai aukštą anonimiškumo lygį – atsekti kompiuterio, kuris naudojasi tokia naršykle, IP adresą yra praktiškai neįmanoma.