Lėktuvo režimo įjungimas išmaniuosiuose įrenginiuose prieš kiekvieną skrydį keliautojams yra įprasta, bet toli gražu ne pati maloniausia procedūra. Kadangi ilgos valandos lėktuvo salone atrodo kaip idealus laikas pažiūrėti „Netflix“ ar atsakyti į susikaupusius elektroninius laiškus, daugeliui kyla klausimas, kodėl iki šiol skrydžio metu negalime visavertiškai naudotis internetu. Ekspertų teigimu, tai lemia vis dar ribotos dabartinių ryšio technologijų galimybės ir su jų diegimu susijusios sąnaudos.

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos atlikto tyrimo duomenimis, 2035 metais lėktuvuose veikiančio Wi-Fi ryšio rinka bus verta 130 milijardų JAV dolerių.

„Nepaisant didelio šios rinkos potencialo, per skrydį teikiamo interneto kokybė vis dar neatitinka lūkesčių, o alternatyvos jam vartotojai dar turės gerokai palūkėti“, – teigia „Telia“ tinklo vadovas Arūnas Strolia.

Dvi skirtingos technologijos, bet rezultatai nedžiugina

Pasak A. Strolios, Wi-Fi internetas lėktuvuose užtikrinamas dviem pakankamai skirtingais būdais. Pirmasis jų – „Oras-žemė“ (ATG) sistema, kuri, atmetus sudėtingą pavadinimą, veikia genėtinai paprastai. Lėktuvo apačioje esančios antenos jungiasi prie tų pačių mobiliojo ryšio bokštų, kaip ir mūsų išmanieji telefonai. Deja, šios antenos sukurtos priimti tik pačią lėčiausią, bet užtat geriausiai prieinamą ryšio juostą, todėl interneto greitis lėktuve dažnai neviršija 10 Mb/s ir yra vargiai pakankamas net ir tokiam elementariam dalykui kaip el. pašto tikrinimas.

„Tačiau ATG sistema turi dar rimtesnį trūkumą – ji nėra prieinama negyvenamose vietovėse, tokiose, kaip kalnai ar vandenynai, kuriuos praskristi tenka palyginti dažnai. Šią problemą išsprendžia kitas prisijungimo prie interneto būdas – naudojant aukštai skriejančius palydovus. Palydovinis internetas suteikia beveik 10 kartų didesnę spartą, nei ATG sistemos, bet dėl ypač didelio atstumo tarp palydovų ir lėktuvo ši ryšio rūšis pasižymi didele delsa. Tai reiškia, kad telefone paspaudus internetinę nuorodą reikės ilgokai palaukti, kol internetinis puslapis bus pradėtas krauti. Visgi ateityje vėlinimo problemą turėtų išspręsti vis plačiau tam pradedami naudoti žemosios orbitos palydovai, kurie sumažins ryšio bangoms nukeliauti tenkantį atstumą “, – aiškina ekspertas.

Norėdamos pasiūlyti geriausią interneto veikimo patirtį savo keleiviams, ilgus transatlantinius ir transžemyninius skrydžius vykdančios aviakompanijos dažniausiai renkasi savo lėktuvus aprūpinti abiem minėtomis technologijomis. Deja, neretai net ir to nepakanka, kad skrydžio metu prisijungus prie Wi-Fi būtų galima be erzinančių strigimų žiūrėti „YouTube“ ar geresnės kokybės filmą. Lėktuvo internetas vis dar išlieka tinkamu tik naršymui ar kitoms spartaus bei patikimo ryšio nereikalaujančioms užduotims.

Lietuviai pasinaudoti kol kas negali

Nors vienokį ar kitokį Wi-Fi lėktuvo salone siūlo nemaža dalis oro linijų, iš Lietuvos skrendantys keliautojai šia galimybe dažniausiai negali pasinaudoti. A. Strolios teigimu, tam yra keletas paprastų argumentų. Visų pirma, iš mūsų šalies vykdomi tiesioginiai skrydžiai dažnai trunka tik keletą valandų, todėl keliautojai greičiausiai nejaučia tokio didelio poreikio neatitrūkti nuo išorinio pasaulio ir vargu ar būtų linkę įsigyti šią paslaugą.

Antra kliūtis – kadangi mūsų šalyje populiariausios mažų kainų oro linijos, galimybė pasinaudoti Wi-Fi ryšiu dažnu atveju galėtų sudaryti trečdalį ar net pusę skrydžio bilieto kainos, kas atbaidytų absoliučią daugumą skrendančiųjų. „Aprūpinti lėktuvą palydovinio ar ATG interneto sistemomis kainuoja labai nepigiai. Didelę kainą nulemia ne tik brangi įranga, bet ir tai, kad lėktuvas mažiausiai keletą dienų priverstas stovėti angare, taip oro linijas priversdamas patirti nuostolių ir rūpesčių dėl skrydžių organizavimo“, – pasakoja „Telia“ tinklo vadovas.

Be to, lėktuvų interneto įranga, lygiai taip pat, kaip mūsų telefonuose veikiantis mobilusis ryšys, sparčiai tobulėja, todėl oro bendrovės baiminasi investuoti į nuo konkurentų greitai atsilikti galinčias bei dėl to didele neatsipirkimo rizika pasižyminčias technologijas.

Kodėl negalime naudotis mobiliaisiais duomenimis?

Plačiau panagrinėjus lėktuvuose veikiančio Wi-Fi subtilybes, daugeliui gali kilti klausimas – kodėl skrydžio metu tiesiog negalime naudoti telefono mobiliųjų duomenų ir prie interneto turime jungtis per specialią lėktuvo anteną? A. Strolia teigia, jog tai lemia dvi objektyvios priežastys – saugumas ir technologinės kliūtys.

Pirmiausia, absoliuti dauguma oro linijų prieš pakilimą reikalauja, kad keleiviai elektronikos įrenginiuose įjungtų skrydžio režimą, kadangi bandymas prisijungti prie mobiliojo ryšio teoriškai gali trikdyti orlaivio navigacijos ir komunikacijos sistemų veikimą. Nors daug skraidantieji greičiausiai bent kartą buvo pamiršę šį veiksmą atlikti ir vis tiek sėkmingai pasiekė kelionės tikslą, o šiuolaikinių lėktuvų sistemos nuo įvairių trukdžių apsaugotos ypač gerai, pilotai yra pastebėję, kad skrydžio režimo neįjungiančių keleivių įrenginiai trukdo komunikacijai kabinoje ir, sukeldami triukšmus, blaško pilotų dėmesį.

„Tačiau net jeigu piktybiškai nevykdytumėte lėktuvo įgulos nurodymų ir vis tiek bandytumėte savo telefone pasinaudoti mobiliuoju internetu, jums tai pasisektų nebent pakilimo ar nusileidimo metu. Pernai karšto oro balionu atliktas „Telia“ eksperimentas įrodė, jog mobilusis ryšys dar gali veikti didesniame, nei 1 km aukštyje, tačiau jo kokybė smarkiai suprastėja. Tad nenuostabu, jog vidutiniškai 10 km aukštyje skrendančiame laineryje mobilusis internetas išvis neveikia“, – patirtimi dalijasi ekspertas.

„Telia“ tinklo vadovo teigimu, tai paaiškinti galima tuo, jog mobiliojo ryšio bangos nukreiptos į žemę, todėl jų sugavimui tokiame dideliame aukštyje telefono antenos pajėgumo nebepakanka ir reikia specialių lėktuvuose diegiamų ATG sistemų. Deja, tai taip pat reiškia, jog skrydžio metu vienintelis būdas pasinaudoti internetu dar ilgai bus lėktuvo Wi-Fi paslauga, kurios tobulinimui pastaraisiais metais skiriamos vis didesnės investicijos leidžia tikėtis, kad ateityje internetu danguje galėsime naudotis nedaug prasčiau nei būdami ant žemės.

Nesvarbu, ar tai būtų darbinis vaizdo skambutis kompiuteryje ar atpalaiduojanti filmo peržiūra išmaniajame televizoriuje – belaidis internetas šiandien tapo būtinu mūsų darbo ir laisvalaikio komponentu. Tačiau ekspertai atskleidžia, jog namuose veikiantis „Wi-Fi“ turi kur kas daugiau potencialo, nei įsivaizduojame, ir gali reikšmingai palengvinti mūsų kasdienybę.

Metavisatos terminą sugalvojęs ir savo 1992-ųjų knygoje „Lavina“ (angl. „Snow Crash“) pirmąkart panaudojęs fantastas Nealas Stephensonas tuomet negalėjo nė įtarti, kad po trijų dešimtmečių šis žodis simbolizuos svarbiausią technologijų pasaulio virsmą, ar bent tai, ką artimoje ateityje žada didžiausios technologijų kompanijos ir jų vizionieriai. Jie stato milijardus dolerių už tai, kad ateitis bus su beribėmis virtualios bei papildytos realybės galimybėmis ir sapnus primenančiomis pačių susikurtomis trimatėmis erdvėmis, kuriose viskas įmanoma. Tačiau viskas gali – ir turėtų – būti kur kas paprasčiau nei galvojate.

„Šiandien metavisata yra panašioje stadijoje, kaip internetas 1990-aisiais: viskas dar tik prasideda, ir nors turime tam tikrus pamatus bei viziją, iš tiesų niekas negali tiksliai pasakyti, į ką tai virs realybėje. Yra tam tikros vizijos, idėjos, kurias norima įgyvendinti, tačiau dažnu atveju viskas atsiremia į du paprastus dalykus. Pirma, kaip greit tobulės virtualios bei papildytos realybės įrenginiai, kad jie taptų prieinami daugeliui žmonių ir juos būtų pakankamai patogu naudoti – panašiai kaip kompiuterius ir išmaniuosius telefonus šiandien. Ir antra, ar susidarys kritinė masė žmonių, kurie išties norėtų jais naudotis“, – sako „Telia“ kompiuterių ekspertas Simonas Tilindis.

Internetas kitaip

Pačios metavisatos idėja nėra nauja. Tam tikra prasme metavisatą, ar tiksliau jos atskiras dalis, jau daugelį metų galima sutikti įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose, nuo „Fortnite“, „Roblox“, iki „Minecraft“ ir „Second Life“. Beje, būtent pastarasis žaidimas geriausiai atspindi metavisatos idėją: tai erdvė, kur žmonės gali susitikti, bendrauti, dirbti, žaisti, prekiauti ir daryti daugelį kitų dalykų, ką veikia ir realybėje – tik virtualiai.

Pagrindinis skirtumas tas, kad „Second Life“ vyksta dvimatėje erdvėje, o metavisata pirmiausia orientuota į 3D aplinką.

Bet net jei šiam žaidimui būtų suteikta pilnavertė 3D patirtis (ką jo kūrėjai nesėkmingai bandė padaryti), tai anaiptol nebūtų metavisata, o vis dar tik jos dalis, „pasaulis“. Kitaip sakant, jei metavisatą palygintume su internetu, tai tokia platforma būtų kaip atskiras tinklalapis.

Trūksta jungiančios grandies

Tokių metapasaulių jau yra ne vienas. Tam tikra prasme šis apibrėžimas taikytinas jau minėtiems žaidimams „Fortnite“, „Roblox“ ir „Minecraft“, taip pat yra ne vienas startuolis, siūlantis susikurti savo ar išsinuomoti esamą metaerdvę – nuo „Spatial“, „Breakroom“, „MeetinVR“, iki „Microsoft“ vystomo „AltspaceVR“.

Tačiau metavisatai šiuo metu trūksta vieno esminio, pamatinio dalyko: tai šiuos ir kitus – ateities – metapasaulius vienijančios, jungiančios technologijos, kuri leistų juos visus atrasti ir tarp jų betarpiškai keliauti, su tuo pačiu avataru ir jam priklausančia „nuosavybe“, nuo išvaizdos ir aprangos, iki piniginės.

Skamba kaip socialinio tinklo profilis, tiesa? Nenuostabu, kad šios misijos ėmėsi ne kas kitas, o „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Pernai metų pabaigoje pervadinęs kompaniją į „Meta“, jis surengė futuristinį pristatymą, kuriame pademonstravo savąją metavisatos viziją, kurios epicentre, savaime suprantama, yra ta pati „Meta“.

„M. Zuckerbergo užmojai išties įspūdingi, bet daugelio jų įgyvendinimui reikės ne vienerių metų technologijų pažangos. Ir net ją pasiekus lieka antrasis klausimas: ar žmonės to išties norės bei visu tuo naudosis?“ – retoriškai klausia S. Tilindis.

Į metavisatą – ne nerti, bet bristi?

„Meta“ anaiptol nėra vienintelė technologijų milžinė, tikinti metavisatos ateitimi ir pasiruošusi atkąsti nemenką jos pyrago dalį. Bent kelis su metavisata susijusius projektus vysto ir „Microsoft“, o jos pastarųjų metų apsipirkimai, įskaitant 70 mlrd. dolerių vertės žaidimų studijos „Activision Blizzard“ sandorį, tik patvirtina apetitą ir užmojus visose srityse, nuo pramogų ir laisvalaikio, iki darbo ir bendradarbystės.

Kita vertus, „Microsoft“ supranta, kad virtualios realybės įranga nei per metus, nei per trejus neatsidurs kiekvienuose namuose ir net kiekvienoje įmonėje. Užtat kompiuterius ir telefonus žmonės jau turi. Tad kodėl kelionės į metavisatą nepradėjus su jais? Žinoma, tai toli gražu ne ta patirtis, kurią žada metavisata, bet kiekvienas maratonas prasideda nuo treniruočių.

Vienas iš tokių žingsnių laukia dar šių metų pirmąjį pusmetį. Siekdama virtualiems „Teams“ susitikimams suteikti daugiau interaktyvumo, „Microsoft“ planuoja sudaryti galimybę juose dalyvauti su savo susikurtais 3D avatarais. Taip pat „Teams“ atsiras virtualios erdvės, kuriose žmonės galės ne tik bendrauti, dalintis idėjomis, bet ir naudoti kitas „Microsoft“ programas dirbdami su įvairiais projektais.

„Žmonėms reikia laiko įsisavinti naujas technologijas, su jomis apsiprasti. Galbūt tai ir yra raktas į metavisatos ateitį: ne žmonės turi jos ieškoti, o ji pati turi ateiti pas žmones jiems pažįstamose aplinkose, atskleisdama naujas galimybes, formatus, darbo būdus. Kad ir pamažu, fragmentuotai, bet lengvai ir suprantamai. Su laiku jas pasivys ir naujos kartos technologijos, kuriomis tą patį galėsime patirti naujai“, – svarsto S. Tilindis.

Internetinės parduotuvės jau nieko nebestebina. Jas turi net ūkininkai, kurie, atrodo, su kompiuteriais neturi daug ką bendro. Kaip sukurti internetinę parduotuvę, kuri būti ir graži, ir veiksminga?

Internetine parduotuvė yra tik viena iš elektroninio verslo formų, kurias reiktų pristatyti išsamiau.

3 sėkmingos el. parduotuvės receptai

Aišku, sėkmingos parduotuvės receptų yra ir daugiau, tačiau norime išskirti tris įdomiausius.

1. Parduodantis pradinis puslapis.Jame turi būti pakankamai nemažai informacijos ir apie el. parduotuvės veiklą, ir apie išskirtine prekes. Visada išskirkite akcijines prekes, kurias norite parduoti aktyviau. Jų daug nereikia, nes tada lankytojas jaučiasi it eilinėje kategorijoje. Naudokite daug reklaminių antraščių, kad atkreiptumėte pirkėjų dėmesį.
2. Tiksliniai nukreipimo puslapiai.Nukreipimo puslapis (landing page) gali parduoti vieną produktą arba kelis. Daugelis el. parduotuvių daro klaidą, kai nukreipimo puslapį padaro panašų į eilinį paieškos rezultatų puslapį. Taip paprasčiausia, tačiau ar geriausia? Ypač prasta situacija, kai dauguma reklamuojamų prekių išperkama ir lieka tik 1-3 prekės. Tada puslapis atrodo nykus ar net apleistas. Čia reiktų pasistengi ir kiek padirbėti ir su turiniu, ir su papildomomis iliustracijomis. Be to kiekvienam nukreipimo puslapiui galima pradėti ne tik Google Ads, bet ir SEO kampaniją. Svarbu, kad jie būtų optimizuoti tam tikriems žodžiams. Tam padės ir nemokamas straipsnių talpinimas svetainėje krvi.lt
3. Nuolatos veikiantis klientų aptarnavimo „messengeris“.Tai speciali pokalbių programėlė, kuri iššoka atsidarius puslapį. Naktį gali veikti gerai sukurtas chatbotas, o dieną – realus žmogus. Paprastai galima matyti lankytojo lankomus puslapius ir jį užkalbinti, pasisiūlyti padėti. Tokie lankytojai jaučiasi pamaloninti ir jei nepirks iš karto, tai ateis kitą dieną.

Tinkamai pateikti kontaktai

El. parduotuvė, kuriai negalima paskambinti ar gauti atsakymų į parašytus laiškus greičiausiai priklauso sukčiams. Dėl to visada reikia pateikti realius kontaktus, kad žmonės galėtų pabendrauti gyvai. Tai reikalauja investicijų, tačiau atsiperkamumas tikrai geras.
Kai kontaktų linija sutvarkyta, lieka ją tinkamai paryškinti internetinėje parduotuvėje. Tai turi padaryti el. parduotuvės kūrėjai.

Beje, galima kontaktus duoti ir tam tikro žmogaus. Lankytojams smagiau bendrauti su konkrečiu darbuotoju, o ne su „kažkuo iš įmonės“, kurie paprastai nieko nežino arba turi palaukti, kol „valdžia“ kažką paaiškins…

Tam tikrų produktų pristatymai

Pristatykite tam tikras prekes tinklaraščio straipsniuose. Visada žmonėms galima duoti pasiskaityti plačiau apie tam tikrą prekę, galbūt parodyti trumpą vaizdo klipą. Tai naudinga ir SEO tikslams. Juk geriau parduoti einamiausias prekes, nei laukti, kol kažkas suras pačias brangiausias…

El. parduotuvių kūrėjai turi sukurti el. parduotuvę taip, kad ji atliktų visas reikalingas funkcijas. Aišku, viskas turi būti daroma greitai ir patogiai. Tam gali prireikti ir UX specialisto pagalba.

Internetinė parduotuvė vs. prekių katalogas

Interneto parduotuvė turi turėti vieną funkciją, kad ji skirtųsi nuo paprasčiausio prekių katalogo – užsakymo modulį. Tai reiškia, kad prekių kataloge šalia kiekvienos prekės turi būti mygtukas „Užsakyti“, kuris nuvestų lankytoją į tam tikrą erdvę, kurioje jis galėtų atlikti apmokėjimo, asmenybės patvirtinimo veiksmus. Kaip visa tai atrodo realiai? Užeikite į Senukai.lt ir e-senukai.lt ir skirtumas bus akivaizdus. Senukai.lt yra prekių katalogas, o e-Senukai.lt – elektroninė parduotuvė.

Universali internetinė parduotuvė vs. nišinė internetinė parduotuvė

El. komercija yra tuo įdomi, kad čia veikia panašūs principai, kaip ir normalioje prekyboje. Štai pavyzdžiui, yra keli didieji tinklai, keli mažieji tinkliukai ir daugybė pavienių parduotuvių – nedidelių, nuosavo namo verandoje, kioskai, ar tik nuomota vieta turguje. Aišku, yra ir tų, kurie prekes parduoda tiesiog ant gatvės. Internete šis prekybos būdas primena skelbimų puslapius, virtualius turgelius, kur visi susineša, kas ką turi. Bet grįžkime prie universalios internetinės parduotuvės. Jos paskirtis – prekiauti kuo įvairesnėmis prekėmis. Taip šalia kompiuterių atsiduria vaikiški rūbai, kėdės, automobilio detalės ir kitos prekės. Tai lyg didelė Maksima ar HyperRIMI, kur viskas sudėliota į savo lentynas – kategorijas. Nišinė parduotuvė, tuo tarpu, prekiauja tik tam tikros rūšies prekėmis. Pavyzdžiui tik vaikiškais rūbais arba tik baldais.

Kuri geresnė?

Reikia lyginti kainas bet kuriuo atveju. Didelė parduotuvė paprastai gali iš tiekėjo gauti geresnę kainą, todėl prekės gali būti pigesnės, tačiau iš kitos pusės pačios el. parduotuvės išlaikymo ir aptarnavimo išlaidos gali pabranginti prekes tiek, kad nišinėse jos bus pigesnės. Dėl to reiktų pasilyginti kainas ir pirkti ten, kur tas pats arba analogiškas pirkinys yra pigesnis.

Bet kuriuo atveju, svarstyklės svyra į universalių internetinių parduotuvių pusę. Jų nėra labai daug, o nišinėse galima pasimesti. Be to nišinės parduotuvės dažnai pačios leidžia prekiauti universaliosioms savo produkcija, nes jos gali generuoti didesnius lankytojų srautus. Universaliosioms interneto parduotuvėms ateityje seksis kur kas geriau, kai rinka prisipildys. Ženklų jau yra, nes Lietuvos verslininkai pradėjo eiti į kitas rinkas, besirūpindami platesne pirkėjų auditorija, o tai gali būti laikoma ženklu, kad pas mus jau darosi ankšta. Ateitis parodys, kas yra kas, tačiau universalios parduotuvės turi didesnius šansus išsilaikyti ir nešti stabilų pelną jų savininkams.

užsakymo numeris: 2021082302

Jei kompiuteriu dalinatės su namiškiais, kolegomis, galbūt ne visada norite atskleisti savo naršymo istoriją, kuri išsamiai parodo ką ir kada veikėte internete. Gera žinia ta, kad paieškų duomenis galime kontroliuoti, paslėpti. Apie tai, kaip tą padaryti, pranešime žiniasklaidai išsamiai pasakoja „Bitės Profai“.

„Negana to, kad įrenginiuose saugome daugybę svarbios informacijos: nuotraukų, kontaktų ir kt. dokumentų, nemažai apie mus galima sužinoti ir peržvelgus naršymo istoriją. Laimei, yra būdų apsaugoti savo privatumą ir užtikrinti, kad kitas žmogus nesužinotų, ką veikėme internete“, – sako „Bitės Profas“ Andrius Archangelskis.

Sukurkite „spyną“

Jei prieš leisdami kompiuteriu ar telefonu pasinaudoti pašaliniams, atsijungiate nuo „Google“ paskyros, savaime suprantama, kad nė vienas iš jų negalės peržiūrėti jūsų naršymo istorijos. Kitu atveju, norėdami apsaugoti savo veiklą internete nuo smalsių akių, pasitelkite papildomą saugumo priemonę – specialiai tam skirtą apsaugos raktą.

„Google“ leidžia sukurti slaptažodį, specialiai skirtą apsaugoti naršymo istoriją. Tai reiškia, kad tada, kai kažkas prisės prie kompiuterio, kuriame naudojama jūsų „Google“ paskyra, paieškos istoriją jis galės peržiūrėti tik įvedęs kodą“, – sako „Bitės“ išmaniųjų įrenginių ekspertas.

Slaptažodį uždėsite prisijungę prie „Google“ paskyros, paspaudę „Duomenys ir suasmeninimas“, po to – „Žiniatinklio ir programų veikla“, „Tvarkyti veiklą“ ir „Tvarkyti mano veiklos patvirtinimą“. Pasirinkus „Reikia patvirtinti papildomai“, „Google“ ateityje paprašys patvirtinti tapatybę prieš peržiūrint naršymo istoriją. Tad taip apsaugosite ją nuo smalsių akių.

Išbandykite automatinį ištrynimą

Kitas būdas paslėpti savo naršymo istoriją – aktyvuoti automatinio ištrynimo funkciją. Tam prisijunkite prie „Google“ paskyros, pasirinkite „Duomenys ir suasmeninimas“, „Žiniatinklio ir programų veikla“ ir „Automatinis ištrynimas“.

„Čia galėsite pasirinkti, kokio senumo duomenis „Google“ turėtų automatiškai ištrinti: senesnius nei 3, 18 ar 36 mėnesių. Taip nebereikės rūpintis, kad kažkas pamatys, po kokius internetinius puslapius klaidžioje prieš metus. Prireikus galite pasirinkti „Valdyti veiklą“ ir naudodami specialų filtrą iš istorijos rankiniu būdu pašalinti mėnesio, savaitės ar net dienos senumo įrašus“, – pasakoja A. Archangelskis.

Jei jums prireikė trumpai pasinaudoti draugo ar kolegos telefonu, išbandykite naują „Google“ galimybę, leidžiančią ištrinti 15 min. senumo naršymo duomenis. Tiesa, šiuo metu ji veikia tik „Android“ ir „iOS“ įrenginiuose, o kompiuteriuose atsiras vėliau. Ją įjungsite atvėrę „Google“ programėlę, spustelėję profilio nuotrauką ir „Ištrinti paskutines 15 min“.

Naršykite privačiuoju režimu

Užsitikrinti privatumą internete leidžia ir „Inkognito“ režimas, apsaugantis naršyklės naudotoją nuo jo veiksmų internete stebėjimo.

„Veiksmai, kuriuos atliksite privataus naršymo lange nebus išsaugoti, tad taip galėsite apsaugoti savo asmeninius duomenis atliekant autorizaciją svetainėse. Kai tik uždarysite langą su privačiais skirtukais, visa ši informacija tiesiog išnyks. Norėdami pradėti naršyti „Inkognito“ režimu, atverkite naršyklę, spustelėkite ekrano viršuje esančius tris taškelius (ar brūkšnelius) ir pasirinkite „Naujas privatus langas“ (angl. New Incognito window)“, – teigia A. Archangelskis.

Ekspertas pabrėžia, kad naršydami privačiuoju režimu būkite atidūs ir neprisijunkite prie savo „Google“ paskyros – kitu atveju jūsų naršymo istorija bus išsaugota paskyroje. Verta paminėti, kad privataus naršymo galimybę siūlo ir kitos paieškos sistemos „DuckDuckGo“, „Microsoft Bing“ ir „Brave“.